Nenusaugotas paparčio žiedas

Vienas bernaitis augino savo darže papartį ir kiekvieną šv. Jono naktį saugodavo jį pražįstant. Bet niekada jam nepasisekdavo nusaugot - velnias vis pirma jo pagriebdavo žiedą. Viena bobelė jam patarė, kad iš vakaro pasitiestų baltą skarelę ties paparčiu, užsidegtų žvakę ir atsisėdęs niekur daugiau nežiūrėtų - kaip tik paparčio viršūnėn.

Kai tik atėjo šv. Jono naktis, bernaitis tuoj užsidegė po puodu žvakę, ties paparčiu pasitiesė baltą skarytę ir sėdi, žiūrėdamas į papartį. Papartis buvo visai prie gryčios. Tuoj jį pradėjo baidyti visokios baidyklės: tai šunys, iškišę dantis, lenda, tai gyvatės šliaužia, ir visokie driežai aplink vyniojas. Tai vėl meška per jį maurodama eina! Bet bernaitis, atmindamas bobelės patarimą, niekur nežvilgtelėjo, ir baidyklės, matydamos, kad šis jų nebijo, tuoj tos išnykdavo ir dar baisesnės atsirasdavo. Štai pamatė, kad didelis juodas katinas nusirepečkena iš palėpės per sąsparą ir šoka tiesiai puodan ant žvakės. Bernaitis užsimojo ant jo ir suriko:

- Škac tolyn!

Tuo laiku, kai jis į katiną grįžtelėjo, papartis pražydo, ir žiedas nuriedėjo ant patiestos skarytės, kurį pelėda prišokus pagriebė ir nusinešė. Tada nusikvatojo visokiais balsais, nusijuokė visuos kraštuos, o bernaitis ir vėl paliko be paparčio žiedo.