Nušautas velnias

Medžiotojas išėjo kiškių saugot. Užėjo debesis, griaustinis trankosi. Iš po akmens išlenda su dviem rageliais kaip katinėlis, kai griaustinis sutrinksi, šmakšt ir vėl po akmeniu. Paskui vėl išlenda ir rodo debesiui sėdynę. Medžiotojas pokšt su šautuvu - tas ir atvirto. Žiūri medžiotojas - nei šioks, nei toks gyvulėlis, kaip kiškis. O ten buvo velniukas.

Užeina toks senelis.

- Ką tu čia nušovei? - klausia.

Tas parodė.

- Tai tavo muškieta labai gera. Aš kai šaunu iš aukšto - nepataikau.

Tas senelis buvo Perkūnas. Jis sako:

- Mainykim muškietom, - ir rodo sprindžio ilgumo pištalietą, - ištiesk tik - ar paukštis, ar žuvis - bus gatavas; varna skris, ištiesk - tapt ir nukris. Tik gaidžiuko neliesk.

Sumainė. Parėjo medžiotojas namo. Išėjo kiškių, stirnų šaudyt. Labai gerai jis gyveno trejus metus. Ūkį turėjo, moterį, vaikų. Užėjo vieną kartą mintis: reikia pamėgint gaidžiuką atlaužt. Atlaužė ir paleido. Baisingas griaustinis kad trenks! Medžiotojas pats pardribo. Senelis Perkūnas - ir čia pat.

- A, ką tu padirbai! - metė muškietą. - Še tavo, - ištraukė medžiotojui iš rankų mažąją muškietėlę, sako: - tu jau trečią dalį pasaulio nutrenkei!

Parėjo medžiotojas namo. Visos trobos nuverstos.

Po to trejus metus nebuvo griaustinio.

Nuo to laiko senelis Perkūnas nebeduoda daugiau niekada žmonėms tos muškietos.