Sakmės

Prie kažkokio šaltinuko augo toks krūmas su nepaprastomis uogomis. Žmonės jų nevalgė. Kartą žmogus ėjo ir mato, kad gyvatės slenka ir slenka prie to krūmelio. O jau buvo ruduo, jau buvo laikas joms miegoti. Jos visos skina po uogą nuo to krūmelio ir šliaužia šalin. O tų gyvačių...

Dusetų ežere gaudė žvejai žuvis. Vieną valkšną traukdami, labai sunkiai traukė. Ištraukė labai daug žuvų, tarp kurių buvo viena žuvis labai graži ir ant galvos turėjo karūną. Visiems pažiūrėjus, savininkas liepė paleisti žuvį, nes karalius turi valdyti savo karalystę.

Bakainių kaime, Surviliškio parapijoj, užsidegė namas. Viena moterėlė atsinešė šventos Agotos duonos ir norėjo ją mesti į ugnį, kad ši nesiplėstų. Tuo laiku nutrūko moterėlės ožka, ir ji ėmė vytis tą ožką kaimo keliu. Ta ugnelė, peršokdama nuo vienos trobos ant kitos,...

Buvo Spjudas - žmogus milžinas. Vaikščiojo jis apie laukus, ir kur tik rado blogą žemę, ten spjaudė. Ir darės iš tų seilių akmenys. Ir jie vis augo ir augo. Dievas išvydo tai ir užleido šalną, kad akmenys neužkariautų pasaulio. Ir tada jie daugiau jau neaugo.

Vienam ūkininkui kažin kas nukirpdavo avis. Kai tik avys apželdavo, tai kiekvieną naktį rasdavo po vieną ar po kelias avis nukirptas. Vieną naktį ūkininkas su visa šeimyna išėjo saugoti, ar kas neateis. Apie vidurnaktį pastebėjo, kad kažin kas įėjo į avių tvartą. Tuojau...

Žuvims ir vėžiui buvo paskirta atgaila. Atgailavo jie medy. Kai pasibaigė atgaila, dievas juos paleido vandenin. Gera žuvelei vandeny - ir plaukia sau. Iš to didelio džiaugsmo pasakė:

- Aš galiu ir be dievo gyvent!

Dievas užpyko ant žuvies už tokį pasakymą ir paleido žveją, kad ją...

Kitą kartą ėjęs vaikis arklius nuvedęs. Veizi - moteriškė velka tokią skarą ir sako:

- Man per pusę, per pusę!

Tas vaikis paėmė tuos apynasrius ir sako:

- Man visas! Man visas!

Ir velka tuos apynasrius.

Parėjo. Senovėj tokios priemenės buvo, ir pakabino tuos apynasrius priemenėj....

Mano tėvas Kostas Dubaka sirgo trejus metus drugiu. Visokių vaistų prigėrė - nieko nepadėjo. Kažkas patarė, kad reikia valgyt nuo kapų rūgštynes. Kurį laiką valgė rūgštynes. Valgydamas kartą guli saulutėje aukštielninkas ir, kad saulė jam akių nedegintų, ant akių užsidėjo...

Vienas žmogus anksti rytą išėjo prie arklių. Ir jam reikėjo eiti per mišką. O ten šlapia. Tai jis buvo su dideliais auliniais batais. Na, dabar jis pareina namo ir nesiliauna savo kaily: jis viską mato, viską žino! Ką daryti? Bėgs pas kunigą. O kunigas gudrus buvo, klausia: - Kur...

Kregždė žiemoja ežere ant nendrių - nendrė pasilenkus nuskęsta, ir ji tenai būna negyva iki pavasario. O kai pavasarį atšyla, pernykštės kregždės atgyja, o jau senos tenai pasilieka amžinai. Jeigu su tinklais pagauna, kai žvejoja žuvis, tai atgyja.

Mūsų, Paspėrių, kaime...

Aš, kai ganiau gyvulius, būdama kokių vienuolikos dvylikos metų, girdėjau nuo senių: kai gegužė kukuoja ant kurio nors medžio, reikia tylutėm prieiti prie to medžio, dar kol gegužė kukuoja, ir nuskinti lapelį ar žievelę - tada žinosi kito žmogaus mintis.

Aš taip ir padariau...

Kartą ganiau Latvijoje. O aš bijojau gyvačių. Sako:

- Ar labai bijai?

- Bijau! Tada sako:

- Kai eisi, prisimink, kada buvo pirmoji Kalėdų diena, ir pasakyk: „Ką sutiksiu, tam mirtis!"

Kol ganiau, nemačiau nė vienos gyvatės. O sykį ėjau grėbti šieno. Tik per grėblį strykt, strykt!...

Sakoma, jei grybą pamatai, tai jis nebeauga, sukirmija. Ir jei mažą rasi samanose ir, jį apkasęs, paliksi augti, manydamas, kad rytoj atėjęs paimsi užaugusį, tai rytojaus dieną nuėjęs jį rasi tokį pat neužaugusį, tik sukirmijusį.

Bernas arė lauką ir atsisėdo pavalgyti pietų. Bevalgydamas pamatė, kad per lauką slenka toks žemės sūkurys. Jis galvoja: „Kad neužeit ant manęs - apneš žemėm." Kaip tik tiesiai ant jo! Įpykęs jis paėmė peilį ir metė į tą sūkurį. Kai nuėjo sūkurys, eina ieškot - nebėr...

Iš po krosnies ugnis išeinanti prasivėdinti. Liepsna kaip paklodė vaikščiojanti po visas trobas arba jaujoje po ardus ir pro duris laukan išeinanti, po visas pastoges vaikščiojanti ir tai niekur nekimbanti. Tiktai, ją matant vaikščiojant, nieko nereik sakyt, nereik rėkti, o ugnelė vėl...

Senelė pasakodavo, kad ji, jos sesuo ir tėvas pjovę rugius Kuronuose. Žiūri, kad per rugius kaip rąsto pervažiuota.

- Na, - sakąs tėvas, - eisiu pažiūrėt, kas čia taip perėjo.

Taigi jis sekt, sekt ir prisekė. Žiūri: ant dirvonėlio guli kaip geras skersinio galas gyvačių...

Jūros gilumoje taip pat yra mūrai, vieškeliai, miškai ir žmonės, tik viskas daug gražesni. Ten yra net jūrų karalius. Jis valdo jūrų žmones. Kartais sirenas išleidžia pažiūrėti virš vandens.

Kitą kartą buvę labai daug ponų. Vieną kartą žmogelis pjaunąs javus, o penki ponai visi su kančiukais prisistoję stovį, barą ir mušą, kad skubintųs greičiau. Einąs senelis pro jų šalį. Tie ponai klausią:

- Pasakyk, mums, senel, ką mes turim daryti, kad tas kaimo šmots mužiks...

Yra tokia salikė Karklėnų ežere. Ir vakarais ant tos salikės išplaukdavo tokia mergaitė - pusė žmogaus, o nuo pusės - žuvis. Ir ten ją norėjo nutykot pasislėpę, pamatyt, bet niekaip negalėjo surast. O jau kasos, kasos! Dieve susimilk, kokios gražios! Ir dabar galbūt ji tebėra,...

Viena mergaitė ėjo vandens. Buvo jau vakaras, ir švietė mėnuo. Ji beeidama užkliuvo ir nusimušė koją. Supykusi sako:

- Šviesk, jei švieti, o dabar tai mano užpakalis daugiau šviečia.

Mėnuo labai įsižeidė, pakėlė ją nuo žemės ir perkorė su visais naščiais per save.

Ir dabar...

Nuėjo moteris miškan ir rado - gyvatė, apie medį apsisukus, gyvačiuojas. Ji turėjo duonos, padėjo ir sako:

- Man sunku gimdyt, tai ir tau sunku. Suėsk nors šitą duoną.

Ta moteris buvo nėščia.

Už kiek laiko ji, viena namie būdama, pagimdė. Tik žiūri - atšliaužia į namus gyvatė...

Toks senis elgeta buvo, Butkus. Jis turėjo šimtą penkerius metus. Na, ir jis pasakojo, kad Velykų rytą reikia nueiti į kitą žemę, paimti du akmenuku, į savo žemę parnešti ir padėti. Per kokį penkiasdešimt metų jie tokie užaugs, kad jau nepakelsi. O per šimtą metų jau bus dideli...

Epušę tai prakeikė ponas Jėzus. Mat kai Judošius pardavė jį žydams ir norėjo nuo sąžinės graužimo pasikart, tai nė vienas medis jo neprisileido. Kai tik jis prieina artyn, tai ir užriečia šakas aukštyn, kad nepasiekt. Tik kai priėjo prie epušės, ta pasigailėjo - nepakėlė...

Žmogus turėjo du sūneliu: Jonį ir Juzę. Juzė buvo mažesnis, o Jonis didesnis.

Vaikai toli laukuose ganydavo gyvulius. Visada ganydavo po vieną. Kai tik Juzė išgena gyvulius, pas jį atbėga mažas vaikelis. Jis Juzei vis sakydavo:

- Juze, kai grumsimės, man strėnų nespausk.

Ir jis...

Jei gegutė kukuoja prie lango, kur nors ant stulpo, ant sausos šakos, tai tikrai bus nelaimė, ašaros.

Mano mama pasakojo, kad kartą nuplovė langą vasarą ir nuėjo vandens atsinešt. O čia atskrido ant lango, kur atidarytas, gegutė ir užkukavo tris kartus ir va šitaip dar nusijuokė. Tris...

Kitą sykį vaikai ganė karves miške. Ir jie beganydami užėjo mažus vilkiukus. Jie susitarė - iškrėsti pokštą. Nusidrožė iš medžio mietukus ir užkaišiojo visiems vilkiukams užpakaliukus. Ir sudėjo atgal į lizdą.

Parėjo ta vilkienė, veizi: tų vilkiukų akys pilnos ašarų, tiek...

Kai Kristus mirė ant kryžiaus, tai visi žolynai nuliūdo. O dobilai nė kiek, kaip žydėjo, taip ir žydi. Jie negailestingi. Užtat jų bažnyčia nešvenčia ir bitės neima medaus. Jei bažnyčion ir nuneši, tai prie jų šventimas nelips.

Joninių naktį ėjo bernas per mišką. Ėjo užsigalvojęs. Ūkininkas nekoks buvo, labai mygo prie darbų, o valgį prastą duodavo. Tai bernui nelinksma buvo. Nepamatė, kaip papartynan įbrido. O buvo lygiai dvylikta. Tą valandą paparčiai pražysta, ir žiedai tuoj nulekia ir išnyksta....

Pasakojo seni žmonės ganant arklius. Kūrenant ugnį sakydavo, kad su ugnim reikia vaikam elgtis labai atsargiai, kad ugnis yra labai šventas daiktas. Žmonės kadaise neturėjo ugnies, na, ir dievas pagailėjo žmonių ir per balandį siuntė ugnį. Ir balandis, nešdamas tą ugnį per jūres...

Šventas Jurgis jojo, ir po arklio kojų žybtelėjo ugnis. Žmonės ėjo žiūrėti, kas yra. Rado titnagą, pradėjo į kits kitą skelti - ir pradėjo žybčioti. Ir vadino titnagą švento Jurgio pėda. Paskui visi jį skėlė ir gavo ugnį.

Kai dievas ėjo su Petru ir Povilu ir užėjo pas žmones nakvynės, ten buvo labai girtuoklis vyras. Žmona sako:

- Priimčiau nakvynėn, bet nėra vyro, turbūt kur geria karčemoj, kai jis ateis, tai dar mane apkuls, ir jus kartu.

Bet dievas su Petru ir Povilu sako:

- Tai nieko - mes vis tiek...

Pasakojo man vienas žmogus. Sako, būdamas nedidelis, ganiau gyvulius netoli kaimyno Rasimo lauko. Rytas saulėtas, šiltas, jokio vėjelio. Rasimas su žmona kerta miežius. Rasimas kerta, o Rasimienė paskui dalgę ima. Ir abudu už kažką barasi, vienas kitą keikdami. Aš pasivariau gyvulius...

Vienas jaunas vyrukas girioj besitrainiodamas išvydęs pulką vilkų, kurie, galvas iškėlę dangun, kaukė. Tai permanomas balsas jiems taręs:

- Tam tikroj vietoj, - apženklinęs ten ir ten, - rasit vakare širmą žirgą, tas jums priklauso.

Šis vyrukas labai persigando, nes tai buvo jo...

Kažkur buvo toks burtininkas, kad galėjo sušaukt gyvates. Kartą prišaukė jis daug daug gyvačių. Ir atėjo viena tokia didelė, graži ir su karūna. Tai ji prie šito žmogaus burtininko prišliaužė, apsivyniojo apie jį ir galvą padėjo ant peties. Tada jis kažką pasakė. Visos...

Pas vieną ūkininką buvo daug pelių. Kaimynai sakydavo:

- Jeigu nori, kad su tavim jos gerai sugyventų, reikia jas mylėti. O jeigu pabandytum nors vienai akis išdeginti, tada tau nebūtų gyvenimo!

Vieną sykį sugavo jis didelę žiurkę, išdegino jai akis su viela ir paleido.

Po poros...

Vienas kaimynas pasakojo, kad jis beganydamas matęs Šilabalės duobėje rupūžių karalienę. Didumo ji buvus sulig tupinčia kate, o ant galvos turėjusi blizgančią karūną. Kvailas jis - išsigandęs ir pabėgęs, nes, sako, kai ji būtų prunkštelėjusi, būtų buvę po jo. Tik namie...

Seniau didesnieji ūkininkai visuomet laikydavo žalčius. Pas vieną ūkininką užėjo medžių kirtėjai ir paprašė naktigulto. Juos tenai priėmė. Jie, pašiūrėj gulėdami, pamatė, kad vaikštinėja žaltys. Jie nieko nepagalvojo ir jį užmušė. Ateina ūkininkas pašiūrėn, žiūri -...

Nujojo vienos moterys naktigonėn. Tik viena moteris ir sako:

- Čia negraži vieta. Jokim iš čia! Visos ėmė ir nujojo toliau, o viena liko.

- Man, - sako, - gerai ir čia. Aš niekur nejosiu. Ji likus užmigo. Ją budina, kelia kokia ponia.

- Kelkis, - sako, - čia mano dvaras! Ji nubudo, bet...

Joninių rytą skruzdėlės išneša savo smilkalus pravėdinti. Tuos smilkalus skruzdėlės neilgai vėdina, todėl sunku juos užtikt.

Skruzdėlių namų (skruzdėlyno) negalima degint! Juos sudeginti yra toks pat nusikaltimas kaip ir sudeginti žmogaus namus. Kur yra skruzdėlių, ten nebus...

Mano vyro mama kalbėjo, kad jos vyras buvo išvažiavęs, na, kaip važiuodavo vasarą užsidirbti burliokystėj seniau Rusijon, kažkur toli. Na, ir, sako, irstomės po ežerą mes visi. Ten vienas iš jų, tų darbininkų, sako:

- Vyrai, norit jūs sviesto?

Tie sako:

- O iš kurgi imsi sviesto?...