Sakmės

Adomas turėjo dvylika sūnų ir vieną dukterį. Tie sūnai negalėjo ja pasidalyt - visi norėjo vesti. Tai paskiau Adomas paėmė, užvertė dvylika kubilų ir pakišo po jais gyvatę, lapę, ožką, avelę, karvę, povą, varną, pelėdą, kalytę, lakštingalą, šarką ir tą savo dukrą. Ir...

Akmenys ir dabar auga tris dienas per metus. Bet tik tie auga, kurie yra nejudinami. Nors su pirštu už akmens užkliūtum - jau jis ir nebeaugs. Ir pamatuose, ir laukuose akmenys nebegali augti, nes jie jau yra paliesti, suskaldyti.

Kitą kartą lakštingalai buvusios už visų paukščių gražesnės plunksnos ir balsas. Ta lakštingala ėmus didžiuotis. Šokinėdama sakanti:

- Koks tas dievs, koks nedievs, aš to dievo nepažįstu!

Ponas dievas ir pasiuntęs vanagą, sakąs:

- Eik tu jai tas gražiąsias plunksnas nurauk!...

Kai visi šieną pjovė, pempė nėjo, išskrido kitan kraštan.

Ir dabar ji išskrenda, neina šieno pjaut, kai pamato dalgį kur nors pamiškėj.

Buvo našlaitė. Ji tarnavo pas ūkininką ir išsiderėjo išausti drobės. Bet tą darbą galėjo dirbti tik vakarais. Ūkininkas buvo geresnis, o šeimininkė baisiai pikta. Kai našlaitė vakarais ausdavo, ji vis bardavos, o ta vis skubindavo išausti.

Ateina kartą trys laumės ir iškelia ją iš...

Kartą žvejai iš Skirvyčios nuplaukė iki Nidos. Ten pasidarė labai tylus oras, jokio vėjelio. Marios visai nutilo, laivai stovi vietoje. Jie nė kiek negali žvejoti ir lūkuriuoja pakraštyje. Jau ėmė temti. Žvejai norėtų žvejoti, ėmė kelti bures, bet jokio vėjo. Ir pamato, kad...

Sakydavo, kad visuose keturiuose žemės šonuose gyvena keturi broliai vėjai. Žiemiuos gyvena pikčiausias brolis, vasariuos - nuolaidesnis, nuolankesnis, ryčiuos ir vakariuos - šiaip sau, nei šiokie, nei tokie.

Klausdavome vyresnius, ar jie - tie vėjai - nesusimuša.

- Ai, - sakydavo, -...

Seniau kalbėjo medžiai. Tai kai žmonės nueidavo pjaut medžių miškan, jie labai gražiai prašydavosi ir atsiprašydavo, kad jų žmonės nekirstų. Tai priaugo medžių labai daug, nes jų niekas nepjaudavo. Tada dievas užgynė jiems kalbėt.

Kūrėjas sukūrė gėles ir kiekvienai gėlei davė vardą. Bet kokį tai gėlei buvo davęs, aš nežinau. Ta gėlė suprato kūrėją, o kadangi savo vardą buvo užmiršusi, nuėjo ir sako:

- Kaip mano vardas? Aš užmiršau.

Kadangi kūrėjas žinojo, kad ji suprato, tai pasakė:

- Kad tu mane...

Vieną vakarą mano švogrys eina medžioti. Atsisėdau, sako, sėdžiu - ir ateina zuikis. Pasikelia sau ant kojyčių, pažiūrės, pažiūrės į mane ir vėl nueina. Aš sėdžiu, nejudu. Jis vis tiek suuodė paraką. Tada nulėkė toliau ir juokiasi, juokiasi sau. Aš tada einu namo. Einu,...

Ūkininkė nuėjo parsivaryti iš upės žąsiukų, nes artinosi baisūs debesys. Žiūri - atbėga toks juodas ponaitis ir šaukia:

- Kur man bėgt? Kur man dingt? Neturiu kur pasidėti...

- Kad neturi kur pasidėti, tai lįsk į šitą upę. Vos tik spėjo tas ponaitis į upę įlįsti, tuoj...

Senovėje buvo toks ūkininkas. Jį apipuolė pelės. Bet senovėje nebuvo kačių. Jis ėjo verkdamas per mišką, kad negali niekur nieko pasidėti. Sutikęs gražią šviesią moteriškę. Ta moteriškė klausia:

- Žmogeli, ko tu verki?

Ūkininkas suprato, kad čia Marija, ir sako:

- Ko...

Medžiotojas išėjo kiškių saugot. Užėjo debesis, griaustinis trankosi. Iš po akmens išlenda su dviem rageliais kaip katinėlis, kai griaustinis sutrinksi, šmakšt ir vėl po akmeniu. Paskui vėl išlenda ir rodo debesiui sėdynę. Medžiotojas pokšt su šautuvu - tas ir atvirto. Žiūri...

Visi medžiai turi akis ir mato. Tai jie sprogsta laiku. O uosis iš savo puikybės kažkada apako. Tai jis dabar kitų medžių klausia:

- Ar jūs jau išsprogę?

Medžiai sprogdami juokias iš jo, sako:

- Kad dar ne!

Kada medžiai jau seniai su lapais būna - pasako uosiui:

- Ko tu vis nuogas?...

Kitą kartą velnias povą visaip kaip gražiausiai išrėdęs visokiom aukso, sidabro plunksnom, bet tiktai patiną, o patelės nebespėjęs išrėdyt - buvęs kelias plunksnas įkišęs, ir tos pačios iškritusios, nes gaidys pragydęs.

Užtai povo mėsa nevalgoma.

Bus koks dvidešimt metų, kai Vaitkuškių dvariuko lauke kažką dirbę vyrai sėdėjo, ilsėjos. Nežinau, ar tai buvo šieną pjovę, ar malkas kirtę. Gal malkas kirto, nes turėjo kirvį. Tarp tų kelių vyrų buvo pats to dvariuko šeimininkas. Taipgi buvo mūsų kaimo gyventojas Balys...

Buvo audėja Braškakojė. Ją taip vadino, kad einant braškėdavo kojos. Kartą ji prietemoje baigė austi drobę. Pamatė, kad trobon įėjo dvi laumės. Viena buvo su vištos kojomis ir marška apsisupusi, o kita buvo su gaidžio kojomis ir šiaudais apsikarsčiusi. Viešnios įėjusios tarė:

...

Kitą kartą dievas pamatė, kad sukūrė ir paleido pasaulin gyventi įvairius piktus uodus ir muses, kurie gyvuliams ir žmonėms neduoda ramumo. Kai kurie tų piktadarių net kraują geria iš žmogaus ir gyvulių. Panoro dievas visus nereikalingus vabalus išnaikinti. Sušaukė paukščius,...

Yra tokia žolė, kad jeigu ją pridėsi prie spynos - spyna atsirakins, prie durų - durys atsidarys, ir kur norėsi, ten įeisi. Norint tą žolę surasti, reikia, kai ežys išeina iš olos pasivaikščioti, apie olą prismaigyti šipulių. Parėjęs ežys negali įeiti į olą. Tada jis eina...

Viena moteriškė be galo bijodavusi gyvačių, kurių neskirdavusi nuo žalčių ir driežų. Panorėjęs jos vyras ją prie žalčių pripratinti, užmušęs žalčio patelę ir parnešęs namo. Žaltys nepastebimas sekęs įkandin žmogaus ligi namų, o kai žmogus padėjęs užmuštą patelę...

Nukirtus Bamštarų dvaro rugius, ponas atsiunčia visus dvariokus į Buktos dvarą rugių kirsti. Užėjo labai smarkus lietus su perkūnija. Tada mes visi sulindom į gubas, kad nesulytų, nes vis tiek nespėsim namo pareiti. Kai pradėjo smarkiai griaudėti, žiūrim, kad atbėga keistokas...

Ėjo kažkur žmogelis savais reikalais. Beeidamas pamatė po krūmu gulintį žmogų dideliais ūsais ir tarė jam:

- Ko taip raivais? Mesk tinginį ir kelkis! Matai, kad laikas brangus.

- Aš esu vėjas. Duok man ramybę ir eik tolyn nuo čia!

Kai žmogus nesiliovė žadinęs, tada tas vėjas,...

Vieną kartą buvo du ūkininkai: vienas turtingas, o kitas neturtingas. Jis taip pat dirbo kaip ir pirmasis, bet neturėjo laimės, ir gana. Vieną kartą tas neturtingasis ūkininkas nuėjo į jaują užkurti krosnį javams džiovinti. Ir tiktai vienu metu žiūri - atskrenda kažin koks...

Seniau Joninių naktis buvo labai svarbi naktis. Sakydavo, kad Joninių rytą saulė tekėdama puošiasi visokiom spalvom, visaip ji mainos. Tai pernakt laukdavo saulės tekėjimo. Jaunimas susirenka ir degina stebulę. Degutuotą stebulę kur gauna, ant karties aukštai iškelia, dar ant kokio...

Kažkur buvęs koks bandininkas. Tai jis, vienoj vietoj tarnaudamas, pasergėjo, kad šeimininkė rytą, kai tik eina atsikėlus maltuvėn, tai vis iš tokio ragelio pasitepa sau akis. Iš karto manė, kad ar akys nesveikos, ar kas, bet paskui pamatė, kad taip sau, dėl ko kito, o ne dėl...

Ponas dievas viską sukūrė. Velnias sako:

- Pondieve, o ką aš bepadirbsiu?

- Ožką.

- O kaip ją reik dirbti?

- Lipdyk, lipdyk ant tvoros, ir nulipdysi.

Velnias lipdė, lipdė ir nulipdė ožką.

- Ai, - sako, - dieve, kad negyva, kaip jai gyvybę įduoti?

- Pūsk per užpakalį, ir įpūsi.

...

Moterys rugius pjovė. Ir sena bobutė buvo. Gal ji ten vaiką supo. Kad užėjo lietus! Jos susėdo po medžiu. Sėdėdamos žiūri, kad meška drevėj. Meška prisisėmė, prisisėmė medaus ir leidžias. Plėšė plautą ir įsipašino leteną. Ji nupuolė nuo drevės ir eina į moteris. Moterys...

Kai gyvenau Laukininkuose, mūsų bulves pradėjo laumė kapliuot. Darbuojas kažkokia plaukais apsileidusi moteris, ir gana. Nei niekas jos prašė, nei samdė. Ir niekas nežino, kas ji tokia yra. Jau keturias užuoganas nukapliavo. Gena mano brolis vakare galvijus pro šalį, o laumė dirba....

Seniau žmonės labai gerbdavo duoną. Tarp kartą, žmogui valgant, nulėkė vienas duonos trupinėlis. Jis pradėjo jo ieškot, bet niekaip negalėjo greitai rasti. Tuo metu kažkoks žmogus prie lango jam sako: - Greitai bėk, tavo kluonas dega! Pažiūrėjo - kaip tik, dega! „Na, - mano sau,...

Mano pusseserės buvo. Jos išėjo dviese į Kalvariją. Ir užėjo į vieną ūkį pernakvoti. Šeimininkė veda jas gulti į svirną. Įvedė, paguldė ir sako:

- Miegokit, rytmetį aš ateisiu pažadinti.

Sako, kad pradėjo sau vidurnaktį kažkas vemti: kliokt-tekšt tekšt tekšt! Kliokt-tekšt...

Kita motina su bobaite, ką tik gimus vaikeliui, pirty ugnelę kūrenusios ir išgirdusios balsą:

- Kol meduogalėliai susikūrens!

Motina supratus. Tuos meduogalėlius tuoj užgesinus ir susidėjus į savo skrynią.

Tas sūnus užaugęs didelis. Motina mirus ir jam savo skrynią palikus. Jis...

Vieną kartą griaunąs didelis griaustinis, ir lietus labai lyjąs. Atsistojęs po egle medžiotojas ir kenčiąs. Šit kai tik nugriaunąs griaustinis, - netoli didelis medis buvęs su dreve, - iš to drevės katinas iškišęs galvą ir mėgdžiojąsis:

- Ve ve ve ve.

Tas medžiotojas savo...

Kada Adomas perėjo visas žemes, tai kur žengdamas koją užkėlė, tai čia paliko kalnai, o kur neužžengė, paliko pelkės ir nederanti žemė. O kur verkdamas apsistojo, tai čia pasiliko grioviai ir upiukai nuo ašarų, bėgantys savo taku ing vakarus.

O kada sugrįžo iš vakarų į...

Netoli yra beržas. Jis jau senas. Ėjom su tėvu malkų. Sako tėvas:

- Iškirsim tą beržą, reikės roges daryt. Tėvui prisisapnavo: „Bus jam laikas, dabar nė nekliudyk!"

Aš mėginau nukirsti. Įkirtimai užauginėja, ir jis vis stovi.

Kartą pradėjęs smagiai pūsti vėjas. Pribėgęs vaikas prie tėvo ir klausiąs:

- Kas čia taip pučia?

- Tai seneliukas vėjas.

- O kur jis yra?

- Agi gal kur pakrūmėj atsisėdęs ir pučia. Vaikas supyko ant vėjo ir nuėjo jo ieškot. Eina

eina ir mato: sėdi pakrūmėj seneliukas ir...

Nebuvo apkalbėtos dvi mergos - niekas jų nežinojo. Prieš Tris Karalius vakarą šokdamos jos sušilo ir išėjo prasivėdinti. O buvo tenai berniokas priesieny. Jis užgirdo jas kalbančias. Viena klausia kitos:

- Kur šiąnakt josim?

- Tenai, - sako, - josim mėnesio perkirsti.

O kita sako:

...

Kregždė išgelbėjo žmogų nuo žalčio.

Kai atskrenda kregždė ir sulipdo gūžtelę - ženklas, kad tie namai nedegs. Jei kas kregždės gūžtelę išdrasko, ta kregždė išskrenda laukan, susiieško žarijų, atneša, įkiša stogan ir uždega. Tą žmogų ji apleidžia tokiais garais, ir ant...

Gintarą seniau iš debesų išmesdavo. Viena žmona sekmadienį, vidurdienį, vaikščiojo po lauką ir rado iš debesio iškritusį didelį gintaro akmenį, už kurį ūkį nusipirko. Gintaro akmenį, sako, lengva pažint, nes jis yra lengvas.

Viską sukūręs, dievas pamanė sau: „Reikia žmogų nulipyti iš gryno molio." O kada jau buvo nulipytas, tiktai laukė, kol sustings ir sudžius molis, tai dabar kur buvęs kur nebuvęs, Liucius atpuolė. Atpuolęs visą tą nulipyto žmogaus molį subadė, susmaigė su pirštu. Ir pats sau...

Mano mama pasakojo. Nuėjo jos mama grikių raut. Ir nusivedė savo mergaitę. Rauna jos grikius. O ten vilkas sėdi krūmuose. Sėdi jis prieš saulelę ir draskosi. Ta mergaitė paėmė akmenį ir kad davė tam vilkui tiesiai galvon! Tas vilkas ir nulėkė. O tos bobos trise buvo, kaimynės....