Sakmės

Senais laikais vandenyje gyveno narės. Iki pusės jos būdavo moters pavidalo, o nuo pusės - žuvies. Narės labai gražios, kaip laumės.

Naktimis, patekėjus mėnuliui, jos išlįsdavo ant vandens, šokdavo rateliu, dainuodavo. Tuo metu jos būdavo ypač gražios - nuo jų raibuliuodavo visos...

Buvę po lietaus. Kad nudavė būrys, tai visur iš vieno šlapia paliko.

Ėjau į ganyklas arklių parsivesti. O ganyklose, pačioj palaukėj, buvo kūdros. Didelės kūdros. Nė vasarą neišdžiūdavo. Ten gyvulius vasarą girdydavo, rudenį linus merkdavo.

Kaip tik tuo laiku, kai aš pro kūdras...

Vienas piemuo, Perkūnui bildant, sakęs, kad jo tėvas parvažiuojąs su ratais. Jis turįs didelę pypkę, kurią užkūręs užrūko, kad visi pašaliai aptemsta, o Perkūno bildesys esąs tik vežimo tekinių brazdėjimas. Jis visai nebijojęs Perkūno trenksmo, lyg tyčiojęsis ir visokiais...

Vėjas yra įkištas statinėje, o ši vole užkišta. Šitą statinę saugo aklas senis. Kai jis grabaliodamas atkiša volę, vėjas ištrūksta ir tada pučia kaip pasiutęs. Kiekvieną kartą tol pučia, kol aklas senis ieško volės. Kai suranda volę, užkiša statinę - ir vėjas prapuola.

Prieš karą, kai aš dar buvau maža, mano tėvelis Juodeikių ežere, netoli Šiaulių, gaudydavo žuvis. Jiems begaudant, vieną sykį įkibo tokia didelė žuvis, kad net arklį reikėjo į tinklą kinkyti jai ištraukti. Parvežę susūdėm tą žuvį, tai iš jos buvo geras puskubilis mėsos.

...

Ponas dievas, sukūręs žuvį, paleido į vandenį ir sako:

- Būk vikri!

Žuvis atsakė:

- Jei kas mane sugaus, gyvą tekepie.

Dėl to žuvis ir kepama taip ilgai nedvesia.

Seniau ant žemės kalviais tebuvo tik pragaro kipšai. Žmonės galėjo vartoti kūjį ir reples, galėjo šį tą padaryti, bet suvirinti geležį tesugebėjo tik velniai. O šie žmonėms tos paslapties neišdavė. Gudrus žemaitis stojo už gizelį prie velnio kalvio ir mano: akylai stebėsiu...

Grybai yra žemės žiedai. Kaip dauguma žemės augalų žydi, taip, sako, ir žemė, kada vasarą pagriaudžia, palyja, ir saulė kaitina, tai auga grybai - tai, sako, žemė žydi.

Gyvatė sako:

- Kai įkąsiu, žmogus numirs. Dievas sako:

- O aš tokią žolę išleisiu.

- O aš tos žolės atkąsiu šaknį.

Dievas padarė be šaknies, kad gyvatė neturėtų ką nukąsti. Tokie geltoni kvietkučiai ant kelio auga. Žolelės kočiukas yra, o tam kočiuky skylelė.

Kai šunį...

Buvo vienas žmogus. Tuokėsi. Vestuves sutaisė. Didelė labai kompanija išvažiavo iš kaimo. Kaimo žmonės padarė jiems vartus prie miško. Ir kurie išvažiavo per tuos vartus, tie pavirto vilktakiais. Parvažiavo namo - jų nepažino ir išvaikė po laukus. Parvažiavo kiti, kurie nevažiavo...

Kai Adomas išėjo iš rojaus, jis neturėjo jokių gyvulių. Tai jam dievas davė visokių gyvulių ir arklį. Dievas kai sukūrė arklį, tai jo kojos buvo suaugusios į krūvą, taip kad jis turėjo šokte šokt kaip supančiotas. Tokį Adomui ir atidavė.

Adomas aria, o arklys šokte šoka. Ir...

Sunku moterims gimdyt. Tai jos nuėjo pas dievą prašyt, kad palengvintų jų kančias. Dievas pasakė, kad būtų gimdymo kančios per pusę su kaltininku.

Ot, priėjo laikas vienai moteriai gimdyti. Ji serga, o vyras vaikšto kaip niekur nieko. O kitam gale kaimo koks Motiejus vaikšto...

Vinkšnėnų kaime maždaug prieš aštuoniasdešimt - devyniasdešimt metų atsitikusi didelė nelaimė - visos į pamiškę išgintos ganyti avys, kokie du šimtai, buvo išpjautos ir suguldytos ratu, nors nė viena nesuėsta. Liko gyva tik viena avis. Ten pat buvę piemenys nė matyti nematę, kas tas...

Kielė gi ėjo į vestuves - neturėjo uodegos. Sako tilvikui:

- Paskolink gi tu man uodegą - aš einu į vestuves. Ėmė tilvikas ir paskolino.

Sugrįžo ji iš vestuvių.

- Atiduok, - sako, - uodegą.

- O! - sako, - reikėj neskolint!

Ir dabar tilvikas be uodegos, o kielė laksto ir vizdikuoja...

Vienam žmogui reikėjo į turgų važiuoti. Ir užgiedojo višta. Jis nevažiavo, bijo važiuoti, kad kokia nelaimė neatsitiktų. Antrukart vėl rengėsi važiuoti - ir vėl višta užgiedojo. Ir vėl jis pabijojo, kad kokia nelaimė neatsitiktų, ir vėl neišvažiavo. Pristigo jau ir duonos, ir...

Kitą kartą žmonės labai mylėjo šunis. Kiekviena šeimyna laikydavo šunį ir tam šuniui gerai duodavo ėsti dėl to, kad ir šunys buvo geri. Viena boba savo ištikimam šuniui vietoj duonos gabalo metė karštą akmenį tiesiai į snukį. Šuo, apžiojęs akmenį, kaukdamas išbėgo į mišką. Ten...

Vienas ūkininkas buvo turtingas ir turėjo dukterį. Ji gulėjo svirne. Į svirną pas ją vaikščiojo toks kavalierius. Tai per naktis neduodavo jai miegot. Ji pradėjo nuo to džiūt.

Vieną kartą merga stovuose audžia. Ateina elgeta ir klausia:

- Kodėl tu, dukrele, tokia menka?

Ji sako:

...

Bus koks trisdešimt metų, gal ir daugiau. Dar buvau netekėjus. Vasarą šitaip nuėjau pasirinkt žemuogių. Nuėjau Zelionkos dvaro miškan. Toks papartynas, tai aš paparčius rankom praskiriu ir renku uogas. Jau buvau prisirinkus nemažai uogų. Kartą praskyriau paparčius ir pamačiau, kad...

Rudenį kregždė rengias miegot žiemai. Pievoje ji suranda ir pauosto tokią žolę, o paskui eina miegoti.

Vienas žmogus matė, kaip kregždė uosto žolę pievoje, o paskui nubėgo upės kraušan, įlindo ir užmigo. Jis surado tą žolę, pauostė ir parėjo namo. Tada jis labai...

Seniau per karus nebuvo ginklų, tai turėjo tokius žmones, vadinos vienakiai, arba šungalviai. Tai jie pagaudavo žmogų ir suėsdavo. Tokiu būdu ir kariaudavo. O kad žmogus pradeda bėgt, tai anei kaip negali išbėgt, tik greitu laiku reikia atmainyt autuvus ant kojų - atgręžt priekį į...

Šeimininkė nešė miltus iš klėties su gelda. Vėjas papūtė ir išdulkino visus jos miltus iš tos geldos. Ta šeimininkė padavė vėją į teismą. Teisėjai pašaukė abu į teismą. Šeimininkė atėjo, bet vėjo nebuvo, ir niekas nežino, iš kur jis pučia ir kur jis pučia, nė kur jis...

Kai dievas sukūrė pasaulį, visus gyvulius ir žmogų, arkliui pasakė:

- Tu nuo šios dienos turi klausyti šito padaro, - ir parodė į žmogų.

- Tokio mažiuko ir nedrūto? Tai tik aš jo neklausysiu! - atsakė arklys.

Tada dievas liepė arkliui triskart apsisukt. Arklys apsisuko. Dievas...

Yra daržely mažo ūgio diemedis. Jis pražydi pačią šv. Jono naktį. Tas žiedas pražysta labai trumpam laikui. Kas tą žiedą turėtų, tai žinotų, kur yra pinigai.

Vienas žmogus nuėjo saugot diemedžio žiedo. Sėdi ir laukia. Žiūri - atvažiuoja sniegena ir veža didelį vežimą...

Sykį vienas berniukas, į priegulę eidamas arklių ganyti, rado ant vieškelio pantį. Jis, tą pantį pasiėmęs, aplink pilvą apsirišo ir užsisprunkliavo. Vos tiktai jis tai padarė, pagriebė jį viesulas ir, iškėlęs į orą, pradėjo su juo suktis. Berniukui laimė buvo, kad viesulas,...

Kai buvo baudžiava, tai mano gimtinis Pliupų kaimas ėjo darbus Nuoliškių dvaran pas poną Žulį. Kartą ėjo mūsų kaimo žmogus vakare, jau buvo tamsu. Grįžo iš dvaro namo. To žmogaus pavardė buvo Šimonėlis. Su savim jis turėjo lūpinę armonikėlę. Kai ėjo, tai stačiai ir...

Mergaitė nuo Marijos pavogė raudoną kamuoliuką siūlų ir žirklutes. Tai Marija pavertė tą mergaitę į kregždę. Ir dabar jos uodegoj žirklutės, o po snapeliu raudonas kamuoliukas - siūlų gumuliukas.

Dvi mergos ežere prausė burnas.

- Šis vanduo yra nešvarus! - tarė viena merga kitai.

Tada iš ežero pasigirdo duslus balsas:

- Tu nešvari, o vanduo švarus!

Linus išgalvojo dievo motina. Kai moterys darbo neturėjo, tai labai pletkus vedžiojo. Dievo motina rado kokius gelsvus grūdelius ir juos pasėjo. Iš tų grūdų išaugo linai. Tada ji išgalvojo juos verpt, aust - ir moterim darbo pramanė. Tada moterys pradėjo dirbt ir nustojo pletkavot.

...

Kitą kartą dievas paėmė molio gabalą, nulipdė žmogų ir įpūtė jam sielą. Tą matė velnias. Jis paėmė molio gabalą ir nulipdė vilką. Nulipdęs norėjo įpūsti jam dvasią. Pučia pro vieną galą, pučia pro kitą galą, bet nieko negali padaryti - kaip negyvas, taip negyvas....

Kartą susiginčijo šuo ir katė, kuris pirmiau mirs. Šuo išgirdo, kad jau katė mirė, ir pradėjo šaukti:

- Jau!Jau!Jau!

Bet jis nelabai ištardavo raidę „j". Ėmė sakyti: „Au, au, au!"

Taip jis ir šiandien tebesako.

Kitą sykį buvo našlė. Ji turėjo dukterį. Kaip motina taip ir duktė - abu buvusios raganos. Pas jas tarnavęs vaikėzas, vardu Jonas.

Motina ir duktė išvirdavo kažkokios košės, vakare ta koše pasitepdavo pažastis - ir jų nelikdavę.

Jonas, nužiūrėjęs, kur tą košę deda,...

Kai velnias piešė povą, tai kalakutas stovėjo iš šalies ir žiūrėjo. Tuomet velnias padavė jam laikyti teptuką. Kalakutas paėmė tą teptuką ir pasidėjo užantyje. Taigi ir dabar jisai tenai matyti.

Sakoma, kad jei kas, užmušęs gyvatę, palieka miške, tai driežas, suradęs ją, gali vėl atgaivinti. Atgaivina gyvatė keršijanti visą laiką savo užmušėjui, kol įkanda.

Kitą kartą kai kurios kurapkos skundėsi dievui, kad taip negražiomis plunksnomis jas apvilko. Pageidavo, kad žvaigždžių šviesa ar bent švento Jono vabalėlio spindėjimu jas papuoštų. Dievas išklausė jų noro. Bet neilgai jos tesidžiaugė savo puošnumu: vienas šauliai iššaudė, o...

Buvo toks labai turtingas žmogus. Jis turėjo daug pinigų. Kada jau paseno, sirgdamas prašė savo sūnų, kad jam atneštų varinį ąsotį su auksu pasidžiaugti dar prieš mirtį. Sūnus, nieko nemanydamas, atnešė jam tuos pinigus. Tas senis besidžiaugdamas pradėjo po vieną ryti ir surijo...

Gyveno kitą kartą varginga mergaitė, vardu Lakštutė, kuri buvo visiškai našlaitė, nes neturėjo nei tėvų, nei giminių. Jai teko tarnauti pas žmones, kurie buvo labai nedori ir ją visaip skriaudė. Dievas pasigailėjo tos nelaimingos mergaitės ir pavertė ją lakštingala.

Ėjo moterys į bažnyčią ir sutiko senuką. Jis atrodė toks keistas, ir jos ėmė juoktis. Jis sako:

- Na, na, iš jūsų labiau juoksis.

Truputį paėjus, pradėjo tekėti per kelią upelis. Taip srauniai vanduo teka per kelią. Moterys pradėjo sijonus kelti aukštyn ir bristi per vandenį....

Senas ūkininkas, sulaukęs šventės, visus per prievartą išsiuntė bažnyčion. Jam rodės, kad visi išėjo, bet vienas bernas liko. Tas bernas neturėjo kuo apsivilkt, tai pasislėpė ir liko. Užlipo jis ant tvarto ir guli. Tik girdi - kažkas ateina. Žiūri - ūkininkas. Jis guli ant...

Buvo ponas ir turėjo gerą piemenį. Tas piemuo nuvarė jaučius ganyt. Šituos jaučius praganė. Parėjo namo, ponas rėkia:

- Eik ieškot!

Šitas piemuo pasiėmė tris šunis su savim, nes jau tamsu buvo, bijo, ir nuėjo į mišką ieškot jaučių.

Po mišką vaikščiojo, vaikščiojo - niekur tų...

Seniau žmonės švento Jurgio vigilijoj turėdavo nešti bažnyčion dovanų. Daugiausia duodavo ūkininkai. Viename sodžiuje gyveno seniukas, kuris turėjo margą karvę. Vienais metais jis sumanė nenešti bažnyčion dovanų ir, pasiėmęs kirvį, išėjo miškan. Ten jis išgirdo, kad šventas...