Paparčio žiedas naginėje

Seniau Joninių naktis buvo labai svarbi naktis. Sakydavo, kad Joninių rytą saulė tekėdama puošiasi visokiom spalvom, visaip ji mainos. Tai pernakt laukdavo saulės tekėjimo. Jaunimas susirenka ir degina stebulę. Degutuotą stebulę kur gauna, ant karties aukštai iškelia, dar ant kokio kalno nuneša, kad tik iš toliau matytųsi. Ir uždega šitą stebulę. Ta degutuota stebulė labai ilgai dega. O jaunimas šoka, dainuoja apie tą stebulę. Kurie nori, eina miškan paparčio žiedo ieškoti, nes, sako, kad Joninių naktį papartis žydi. Ir tik tą naktį jis težydi, daugiau niekada.

Vienas bernas vaikščiojo, vaikščiojo po mišką - niekur neranda to žiedo. Nors miške tamsu, bet, sako, tas žiedas šviečia ir naktį jis matosi. Vaikščiojo, vaikščiojo jis, staiga vienu metu pradėjo viską žinot. Žino, kas visame pasaulyje dedas, kas namie, kaime - viską smulkiai žino. Pagalvojo: „Kaip čia gali būti, kad aš taip viską pradėjau žinoti? Nagi, kad aš paparčio žiedo neradau!" Na, bet jis vis tiek baisiai patenkintas. O čia jau apyaušris, nebetoli saulės tekėjimas, jau eis jaunimas pasitikti saulės ant kalno prie tos stebulės. „Na, - sako, - reikia nusiaut nagines, apsiaut batus, eisiu ir aš." Išėjęs iš miško, nusiavė šitas nagines. Kai tik nusiavė, ir nuo tos minutės dingo jo visas žinojimas. Dairosi, kaip čia yra, kad aš nieko nebežinau?

Na, apsiavė batais, nuėjo pas jaunimą ir kaip nieko nežinojo, taip nieko ir nebežino. Ir tik tada jis suprato, kad tikriausiai naginėn buvo įkritęs paparčio žiedas. O kai jis nusiavė nagines, žiedas iškrito - ir jis vėl nieko nebežino.