Paukščių karaliaus rinkimai

Paukščiai rinko karalių. Kas aukščiau pasikels, tas bus karalius. Užsikėlė visi paukščiai. Mažutis paukščiukas kukis, kuris po žabus slapstės, užskrido ereliui ant nugaros. Pasikėlė visi paukščiai aukštai aukštai, o erelis dar aukščiau. Niekas aukščiau nebekilo. Tik purpt ir pakilo aukštyn kukis, dar aukščiau už erelį. Užpyko visi paukščiai. Ir paleido vanagą vyti paukščiuką. Kukis įlindo medžio skylėn. Nudžiugo visi paukščiai, sako:

- Jau pagausim.

Neįlenda nė vienas. Pastatė pelėdą saugot, o patys nuskrido ieškot genio.

Pelėda saugo, o miegas baisiai ją ima. Kukis prašo, kad paleistų - bijo, kad nepagautų, pelėdą kalbina. Ji žiūri ir žiūri į skylę, išplėtus akis (užtat pelėdos nuo to laiko akys išverstos). Kukis sako:

- Žiūrėk, kojinės kokios tavo gražios!

Jai parūpo pasižiūrėti, ir pažiūrėjo. O kukis tik purpt ir išskrido, pelėda nė nepamatė. Ji saugo ir žiūri į skylę. Atskrido jau ir genys ir kals skylę - užmuš kukį. Įlindo paukštis, vardu Jadvyga, sako:

- Nėr kukio!

Tuoj ir kiti pažiūrėjo - tiesa, jo nėr. Pradėjo visi paukščiai bartis ant pelėdos, ėmė ją mušt, kam išleido karaliuką, ir sako:

- Kur pagausime, vis mušime.

Užtat pelėda dieną nesirodo, o tik naktį.