Perkūnas ir aitvaras

Tai buvo bene XVIII a. gale. Paskalvių kaimo melžėjos turėjo, eidamos į lauką, su valtimi per brastą ties kapinėmis perplaukti. Tai užėjo tokia vėtra, jog ji vandenį ir žemę drauge su savimi nešė. Tai sako, Perkūnas aitvarą vijosi. Jis vis rijo ir spjovė kur pasitaikė vandenį arba žemę - vis drauge ėmė ir vėl kitoj vietoj pylė bei krėtė. Vėtrai nustojus, melžėjos ėjo namo. Rado brastą ties kapinėmis užpiltą taip, kad sausomis kojomis pereiti galėjo - Perkūnas buvo spjaudydamas brastą užpylęs.