Pienas iš apynasrių

Kitą kartą ėjęs vaikis arklius nuvedęs. Veizi - moteriškė velka tokią skarą ir sako:

- Man per pusę, per pusę!

Tas vaikis paėmė tuos apynasrius ir sako:

- Man visas! Man visas!

Ir velka tuos apynasrius.

Parėjo. Senovėj tokios priemenės buvo, ir pakabino tuos apynasrius priemenėj. Pakabino, įeina šeimininkė.

- Na, - sako, - kas tą pieną čia paliejo?

Na, kelmo, - nė tas, nė tas nepaliejęs. Visi įsiveizėjo, kad iš tų apynasrių varva tas pienas.

- Na, - sako, - stebuklas!

Tas šeimininkas ir šeimininkė klausia tą vaikį:

- Kaip čia yra?

Vaikis sako:

- Aš girdėjau - tokia moteriškė vilko skarą ir šaukė: „Man per pusę! Man per pusę!" O aš vilkau tuos apynasrius ir šaukiau, kad man visas. Aš sakiau tyčia, aš nieko nežinojau.

Na, dabar ta moteriškė ateina skolinti. Jis mato, kad ta pati moteriškė, kur vilko. Ji visai nebeturėjo pieno iš savo karvių nė lašo. Ir ateina skolinti.

- Paskolink, - sako, - man pieno bent truputį.

O jau tas vaikis sako:

- A-a, - sako, - tu nuo kito gali atimti pieną, o aš nuo tavęs atėmiau visą pieną!

Ta moteriškė ir rėkia, ir atsiklaupus prašo, kad nors lašelį įpilk.

Na, ir jai neskolino nė lašo pieno. Ir tą metą ji išbuvo sausai, be pieno.

- Ar bedirbsi? - sako. - Kaip tu žmonėms, taip ir aš tau!