Ponaičio kelionė

Kai mano brolis pas Gerybą tarnavo, kartą buvo didelė vėtra. Išlaužė visus medžius, Kiūpelio naują trobą nuvertė. Antrą vakarą brolis vedė arklius į ganyklas. Ir sutikęs tokį ponaitį su skrybėle. Ir prašo jis:

- Pajodink mane.

- Gerai, sėsk.

Jis vedė du arklius. Ir tas ponaitis nesėda ant to antrojo arklio, bet užsėdo ant to paties - už jo užpakalio. Kai arklys bėga - kres kres kres, tai jo nagai broliui pradėjo lįsti į nugarą. Brolis pradėjo bijoti ir klausia:

- Kur eini?

- Einu į Požerės dvarą pas dėdę. Ai dabar jau einu geriau, o vakar kad ėjau, seniai bebuvau buvęs, tai takai užžėlę, medžiai užaugę, pastatai užstatyti.

Kitur turėjau medį išrauti, kitur pastatą išgriauti, kol nuėjau.

Broliui dar reikėjo arklius toliau vesti, bet pamelavo, sako:

- Jau čia paleisiu arklius.

Na, ir paleido. Ponaitis nulipo nuo arklio, atsisudievojo ir davė broliui gražią tabakinę.

- Ačiū už pajodinimą.

Ir nuėjo į Požerės dvarą.

Kai parėjo namo, tat namiškiams parodys tą tabakinę. Ištraukia iš kišenės, žiūri, kad kumelšūdis.

Suprato tada, kad ten buvo velnias.