Prakeikta duktė

Dar senų senovėj susirinkę pasikalbam apie visokius daiktus, užsimenam ir apie baisybes. Kas bijo, kas nebijo. Tada pradedam kalbėt: jei kas iš jūsų atsirastų, kad iš jaujos atneštų krosniadangtę, tai tam gorčius degtinės.

Tai vienas atsirado, nuėjo jaujon ir ima krosniadangtę. Kažkas jį iš užpakalio nutvėrė ir turi, drūtai sumygęs. Jis manė, kad jo draugai gąsdina. Visaip prašė, kad paleistų, bet vis turi. Tada pasigirdo balsas:

- Paleisim, kad prižadėsi imt mano seserį!

Nebuvo jam kas daryt, ir prižadėjo. Balsas vėl sako:

- Paskirtu laiku ateisi, tokioj ir tokioj nakty apie dešimtą valandą.

Tada buvo paleistas. Parėjo jis namo, visas persigandęs, ir nežinojo, kas daryti. Rytą nuėjo pas kunigą patarimo klausti. Kunigas liepė tuoktis.

Ateina laikas, ir toji naktis, kur buvo pasakyta. Prieš tą naktį jis susiprašė draugus, svotus ir ruošė vestuves. Manė, kad bus ne vestuvės, bet laidotuvės. Visi draugai liko gryčioj, o jis, nieko nesakęs, nuėjo jaujon. Atidaręs nepažino, kad jauja. Stalas padengtas, prie stalo sėdi jaunoji su tiuliais, gėlėm ir žiedais. Jis nusigando, viską pamatęs. Jaunoji sako:

- Ko nusigandai? Nebijok manęs, važiuosime bažnyčion tuoktis.

Taip pasakiusi, nusiėmė gėles su tiuliais, susidėjo į krepšelį, apsivilko žiponu, ir abu išėjo. Atėjo ton vieton, kur laukė jų draugai. Arkliai jau buvo pakinkyti.

Atvažiavo bažnyčion. Kai suėjo visi bažnyčion, kunigas manė, kad jaunoji pragaiš, bet nepragaišo. Kunigas gražiai juos sutuokė. Iš bažnyčios parvažiavo namo, pradėjo linksmintis. Visa svotija geria degtinę, dainuoja. Jiems besilinksminant, jaunoji sako:

- Nešime abu mano broliams vakarieniauti.

Jaunasis labai nusigando, kad jau bus jam mirtis. Bet ką darysi, reikia nešti. Ir nuėjo abu jaujon. Jauja buvo tokia pat tamsi kaip ir visada. Jos brolių nesimatė. Padėję kiaušinienę ant krosnies, grįžo atgal.

Po kiek laiko jaunoji vėl sako:

- Eisim atsinešti dubens.

Jis vėl nusigando, bet reikėjo eiti. Jauja vėl buvo tamsi, ir nieko nesimatė. Tik vietoj kiaušinienės rado pilną dubenį aukso. Jaunoji sako:

- Čia mano brolių dovana.

Abudu su auksu grįžo namo. Ir vestuvės baigėsi.

Pradėjo abudu gyventi. Žmona užsiėmė daktaravimu. Labai ji pagarsėjo, visur ją vežiojo. Kuriam pasakydavo, kad mirs, tas ir mirdavo, o kuriam, kad išgis, - tas pasveikdavo. Labai plačiai apie ją žinojo.

Pas vieną moterį buvo trylikos metų vaikelis. Jis rėkė ir rėkė, nedavė motinai poilsio. Sužinojusi, kad yra tokia gera daktarė, atvažiavo ir parsivežė. Daktarė pasižiūrėjo į lopšy gulintį vaiką, paėmė ir išmetė pro langą. Motinai pasidarė labai gaila ir pradėjo rėkti:

- Ką tu padarei?!

Daktarė pasakė:

- Pažiūrėk, koks čia vaikas!

Motina pažiūrėjo pro langą ir pamatė, kad čia ne vaikas, bet kelmelis.

Daktarė sako:

- Aš tavo duktė! Kai buvau maža, naktį rėkiau, ir tu užpykusi pasakei: „Kad tave velniai paimtų!" Tuojau velnias mane paėmė ir nunešė, o vietoj manęs paliko kelmelį. Ir visą laiką velnias rėkė vietoj manęs.

Tada motina pradėjo klausinėti, ką tu ten veikei, kuo maitino. Duktė papasakojo, kad visą laiką ją maitino ugnies liepsna.

- Atnešdavo liepsnos, pakvėpuodavau ir būdavau soti.

- O ką tu ten dirbai?

- Saugojau pinigus. Auksinių pinigų buvo jaujoj.

Šiuos žodžius kai papasakojo, užmiršo visą savo

daktarystę, pasidarė paprasta moteris ir laimingai su vyru gyveno.