Prasigyvenę senukai

Kartą gyveno du seni žmonės: vyras su pačia ir niekaip nebegalėjo užsidirbti duonos. Nieko daugiau neturėjo, tik vieną juodą katiną. Ir taip jie nuskurdo, kad jau visai nebeturėjo ko bevalgyti. Vieną kartą pas juos atėjo senas elgeta ir pasiprašė į nakvynę. Senukai jį priėmė ir nusiskundė, kad neturtingai gyvena ir nieko nebeturi valgyti. Tas elgeta ir sako:

- Jūs turit šitą katiną! Ir jeigu manęs paklausysit, aš jus išgelbėsiu iš bado.

Senukai prižadėjo klausyti. Elgeta sako:

- Jūs tą katiną išvirkit gyvą katile. Ir tol virkit, kol kaulai išsinarstys. Paskui atšaldę kiekvieną kaulelį kiškit sau į dantis ir veizėkit prieš veidrodį. Kai jau savęs nebematysit veidrody, tada su tuo kauliuku burnoj nueikit į dvarą, pasisemkit visokių grūdų, kokių tik jums reikia, visko pasiimkit, tik tą kauliuką turėkit burnoj. Ką jūs dirbsit, niekas nematys, jei tik kauliuką turėsit burnoj.

Iš ryto elgeta išėjo. Tuojau senukai katiną į verdantį vandenį ir taip išvirė, kad visi kaulai išsinarstė. Tada senis prieš veidrodį kišo kauliukus į burną, surado tikrąjį. Greitai įsikišęs į burną, nuėjo į dvarą, pasiėmė mėsos, duonos ir vėl parėjo, niekas jo nematė.

Ir paskui, ko tik senukams reikėdavo, nueidavo į dvarą ir parsinešdavo. Greitai jie praturtėjo ir gerai gyveno. Tą kaulelį slėpė, ir niekas nežinojo, iš kur seniai taip greit prasigyveno.