Raganos kerštas

Kažkur buvęs koks bandininkas. Tai jis, vienoj vietoj tarnaudamas, pasergėjo, kad šeimininkė rytą, kai tik eina atsikėlus maltuvėn, tai vis iš tokio ragelio pasitepa sau akis. Iš karto manė, kad ar akys nesveikos, ar kas, bet paskui pamatė, kad taip sau, dėl ko kito, o ne dėl nesveikumo. Taip jis, vieną rytą maldamas radęs tą ragelį ir pasitepė akis. Kol malė, tai nieko, o kai įėjo gryčion, tai net nusigando. Žiūri ir netiki. Visi žmonės kaip reikia taisos vakarienę valgyt, o šeimininkės galva atsisukus kiton pusėn - užpakalin. Ar ką neša, tai vis eina tartum atpakalia. Jis jau nebevalgo, bet tik žiūri, kaip šeimininkė vaikščioja, valgo ir juokias vis. Galiausiai nebeiškentė ir sako:

- Teta, ko gi tavo galva kiton pusėn atsigrįžus?

Visi ėmė juoktis, kad bandininkas jau šulelį

pametė - jo akys dvinytos. Visi mato kaip reikia, o jis - atžagariai. Šeimininkė gi tik pasižiūrėjo ir išsišiepė. Bet vis tiek ir ji juokias.

- Tavo tai gal atžagariai, o ne mano!

O jis gi rodo pirštu ir sako:

- Žiūrėkit, žiūrėkit - kad ji eina atpakalia.

Visi prisijuokė, kad bandininkui nuo girnų galva apsisuko, ir išėjo gulti.

Tik bandininkas užmigo - šeimininkė nuėjo ten, kur jis guli, išgręžė abi akis ir liežuvį ištraukė.

Rytą eina ūkininkas kelti, ogi žiūri, kad bandininkas visas kruvinas. Žiūri gi, kad be akių ir liežuvio.

Taip per savo nekantrumą liko žabalas ir be kalbos. O kad būtų tylėjęs, tai viskas būtų buvę gerai.