Raganų kilmė

Viena moteris išėjo miškan grybauti ir išsinešė su savim naują kraitį. Jai begrybaujant, pradėjo labai lyti. Tada ji nusivilko visus rūbus ir pavožė po kraičiu. Pati pastovėjo po medžiu, kol nustojo lyti. Paskui sausais rūbais apsivilko ir vėl grybauja. Begrybaudama susitinka velnią. Velnias klausia:

- Ar grybavai per lietų?

Ji sako:

- Grybavau.

Tada velnias klausia:

- Kaip tavęs nesulijo?

Moteris sako:

- Žinau tokią paslaptį, kad manęs lietus neima.

Tada velnias pradėjo prašyti tos moters pasakyti

tą paslaptį. Moteris sutiko pasakyti tik tada, kai jis pasakys savo velniškas galybes. Velnias išsakė viską, ką tik žinojo.

Tada moteris sužinojo, kaip reikia žmones apraganaut ir kaip vėl išgydyt.

Nuo jos ir prasiplatino raganos. O moteris sako:

- Kai eisi miškan, vis turėk naują kraitį. Kai pradės lyti, apdengsi rūbus ir nesulis.

Tada velnias nusispjovė ir nulėkdamas surėkė:

- Eik tu su savo žiniom!

O ta moteris nuo to laiko ir paliko ragana.