Sakmės apie augalus

Vienas bernaitis augino savo darže papartį ir kiekvieną šv. Jono naktį saugodavo jį pražįstant. Bet niekada jam nepasisekdavo nusaugot - velnias vis pirma jo pagriebdavo žiedą. Viena bobelė jam patarė, kad iš vakaro pasitiestų baltą skarelę ties paparčiu, užsidegtų žvakę ir...

Iš pradžių grybai buvo visi vienoki, nebuvo nei raudonų, nei geltonų, nei juodų. Ir visi buvo nenuodingi. O musė buvo labai bloga, visur platino visokius mikrobus. Tada sugalvojo ir grybus apnuodyt. Tai padarė grybų balių, aprengė juos visokiais spalvotais rūbais, o kartu ir nuodijo....

Buvo labai didelis ąžuolas. Kas jį sodino, tai neatmenu. Sako, kas jį nukirs, tai ir pats mirs. Tas ąžuolas visai suseno - visi bijojo jį kirsti. Paskui atsirado du tokie vyrai, prisigėrė, sako:

- Nueisim, nukirsim jį - ir patys numirsim!

Ir nukirto šitą ąžuolą. Tai vienas greitai...

Kregždės už visus paukščius greitesnės. Susirinko visi paukščiai ir nežino, kur tokį kraštą surasti, kur žiemoti galima. Kregždę paleido - ir ji surado šiltą kraštą. Tada paukščiai skrido į šiltus kraštus. Kregždei buvo lengva skristi, nes skrisdama maistą randa. Ji atsiskyrė...

Seniau kalbėjo medžiai. Tai kai žmonės nueidavo pjaut medžių miškan, jie labai gražiai prašydavosi ir atsiprašydavo, kad jų žmonės nekirstų. Tai priaugo medžių labai daug, nes jų niekas nepjaudavo. Tada dievas užgynė jiems kalbėt.

Kūrėjas sukūrė gėles ir kiekvienai gėlei davė vardą. Bet kokį tai gėlei buvo davęs, aš nežinau. Ta gėlė suprato kūrėją, o kadangi savo vardą buvo užmiršusi, nuėjo ir sako:

- Kaip mano vardas? Aš užmiršau.

Kadangi kūrėjas žinojo, kad ji suprato, tai pasakė:

- Kad tu mane...

Visi medžiai turi akis ir mato. Tai jie sprogsta laiku. O uosis iš savo puikybės kažkada apako. Tai jis dabar kitų medžių klausia:

- Ar jūs jau išsprogę?

Medžiai sprogdami juokias iš jo, sako:

- Kad dar ne!

Kada medžiai jau seniai su lapais būna - pasako uosiui:

- Ko tu vis nuogas?...

Yra tokia žolė, kad jeigu ją pridėsi prie spynos - spyna atsirakins, prie durų - durys atsidarys, ir kur norėsi, ten įeisi. Norint tą žolę surasti, reikia, kai ežys išeina iš olos pasivaikščioti, apie olą prismaigyti šipulių. Parėjęs ežys negali įeiti į olą. Tada jis eina...

Seniau Joninių naktis buvo labai svarbi naktis. Sakydavo, kad Joninių rytą saulė tekėdama puošiasi visokiom spalvom, visaip ji mainos. Tai pernakt laukdavo saulės tekėjimo. Jaunimas susirenka ir degina stebulę. Degutuotą stebulę kur gauna, ant karties aukštai iškelia, dar ant kokio...

Netoli yra beržas. Jis jau senas. Ėjom su tėvu malkų. Sako tėvas:

- Iškirsim tą beržą, reikės roges daryt. Tėvui prisisapnavo: „Bus jam laikas, dabar nė nekliudyk!"

Aš mėginau nukirsti. Įkirtimai užauginėja, ir jis vis stovi.

Šv. Jono išvakarėse eidavo ieškoti paparčio žiedo. Reikėdavo paimti žvakę, dvi paklodes ir šermukšninę lazdą, nueiti į mišką, vieną paklodę pasikloti, su kita pačiam užsidengti ir su šermukšnine lazda apsibrėžti ratą, kad niekas neprieitų.

Vienas berniukas užsimanė rasti...

Kadais per žemę vaikščiojo velnias. Beeidamas užėjo tokion vieton, kur buvo šuva palaidas, bet labai piktas. Velnias priėjo per arti namų. Šoko šuva ant jo. Gerai velnias bėgo, o dar geriau jį šuva vijo. Neturėdamas kur dėtis, velnias šoko medin. Tuo kartu šuva privijo ir įkando jam...

Mano tėvas liuob taip pasakos:

Vaikai, ar jūs žinot, iš kur grybai atsirado? Sako, ėjo dievas su šventu Petru, kai vaikščiojo ant žemės. Ir šventas Petras, eidamas pro rugių lauką, nuskobė vieną varpelę. Nuskobė ir pakando grūdelį išėmęs. Dievas ir sako:

- Ko lieti? Juk jis ne...

Rugys, miežis ir aviža susitarė žiemoti lauke. Avižai vienai šalta pasidarė, ji ir sako jiems:

- Leiskit mane namo, aš pasiimsiu savo dukrelę, mum dviem susiglaudus bus šilčiau.

Aviža, kai nuėjo, ir negrįžo. Tai kaip ji norėjo būt dviejuos, taip ir liko - vienoj makštelėj visada...

Grybas abriedukas norėjo kadaise vesti žibuoklę. O jai jis labai nepatiko.

- Geriau jau aš mirsiu negu tekėsiu už tokio bjauraus grybo!

Ir pavasarį, kai tik abriedukai ima augti, žibuoklės numiršta ir nebežydi jau.

Aš nuėjau į dvarą. Ėjau pro dvarą, ir buvo tokia obelis. Pamaniau: „Įlipsiu į obelį, pasikrėsiu obuolių." Aš nieko nematau, o man kas sako:

- Nelipk! Išmes tave iš obels!

- Ne, kvailių pasaka! Velnias manęs neišmes! Aš įlipau į tą obelį - ir kad mane metė! Aš nieko

nejaučiau....

Yra sakoma, kad kiekvienam žmogui kiekviename miške yra užaugę tam tikras skaičius grybų. Ir jei žmogus apvažiuotų visus miškus, visuose miškuose rastų grybų, bet tik tiek, kiek jam išaugo. Kitų žmonių grybų jis nepamatytų. O jei savo nepaimtų, tai jo grybai supus, bet kitas...

Kelios moterys buvo riešutaut. Eina jos namo, mato - šalia kelio stovi baravykas. Tas baravykas toks didelis, kad ir neapsakyt! Viena moteris paėmė tą baravyką išrovė, pintinėlėn įsidėjo ir nešas namo. Neša, neša, prie pat kaimo tas baravykas iššoko ir sako:

- Dėkui, kad panešėjai! -...

Dievas, sukūręs medžius, augalus, žoles, nebuvo paskyręs žolėms vardų. Tuomet vieną kartą liepė susirinkti visoms žolėms. Prisirinko daugybė žolių. Dievas pavadino jas įvairiais vardais.

Po kurio laiko, kažkur eidamas, rado lyg matytą žolę. Dievas paklausė žolės, koks jos...

Kitą kartą Šimkaičių valsčiuje, Raseinių apskrityje, Plėkių dvare, gyveno dvarininkas Plėkis. Nuo to ir vadinosi Plėkių dvaras. Tas dvarininkas turėjo tris dukteris. Ir tos visos dukterys pasodino dvaro lauke po pušį ir užkeikė, kad jų niekas negalėtų nukirsti. Vyresniosios...

Gyvatė sako:

- Kai įkąsiu, žmogus numirs. Dievas sako:

- O aš tokią žolę išleisiu.

- O aš tos žolės atkąsiu šaknį.

Dievas padarė be šaknies, kad gyvatė neturėtų ką nukąsti. Tokie geltoni kvietkučiai ant kelio auga. Žolelės kočiukas yra, o tam kočiuky skylelė.

Kai šunį...

Grybai yra žemės žiedai. Kaip dauguma žemės augalų žydi, taip, sako, ir žemė, kada vasarą pagriaudžia, palyja, ir saulė kaitina, tai auga grybai - tai, sako, žemė žydi.

Yra daržely mažo ūgio diemedis. Jis pražydi pačią šv. Jono naktį. Tas žiedas pražysta labai trumpam laikui. Kas tą žiedą turėtų, tai žinotų, kur yra pinigai.

Vienas žmogus nuėjo saugot diemedžio žiedo. Sėdi ir laukia. Žiūri - atvažiuoja sniegena ir veža didelį vežimą...

Linus išgalvojo dievo motina. Kai moterys darbo neturėjo, tai labai pletkus vedžiojo. Dievo motina rado kokius gelsvus grūdelius ir juos pasėjo. Iš tų grūdų išaugo linai. Tada ji išgalvojo juos verpt, aust - ir moterim darbo pramanė. Tada moterys pradėjo dirbt ir nustojo pletkavot.

...

Buvo ponas ir turėjo gerą piemenį. Tas piemuo nuvarė jaučius ganyt. Šituos jaučius praganė. Parėjo namo, ponas rėkia:

- Eik ieškot!

Šitas piemuo pasiėmė tris šunis su savim, nes jau tamsu buvo, bijo, ir nuėjo į mišką ieškot jaučių.

Po mišką vaikščiojo, vaikščiojo - niekur tų...

Ūkininkas arė visą dieną. Tada paleido jaučius ganytis. Jie ganėsi, ganėsi, o paskui ir pradingo. Ūkininkas ieškojo ieškojo, bet niekur nerado. Tada eina namo pro paparčius, ir vyžon įkrito paparčio žiedas. Parėjo namo - iš karto sužino, kur jo jaučiai. Jau aušta. Gaidys ėmė...

Senovėje skerdžius praganė gyvulius ir nuėjo į krūmus ieškoti. Ir staiga jam į vyžą įpuolė paparčio žiedas. Paėjo jis toliau - kad jau žino, kur tas veršiukas. Atsirado greit ir velnias. Sako:

- Pamainykim batus į vyžas.

Skerdžius sutiko.

Nusiavė tą vyžą, velnias už...

Kada Kristų Judas išdavė ir iš gėdos nubėgo pasikarti, visi medžiai budėjo ir nė vienas jo nepriėmė ant savo šakų. Tiktai viena epušė miegojo. Pabudusi ji pamatė pasikorusį Judą ant savo šakų, nusigando ir pradėjo labai drebėti.

Ir nuo to laiko epušė dreba.

Marija su kūdikėliu Jėzum ėjo, ir užkilo didelė audra. Nė vienas medis nepriėmė pasislėpti, tik lazdynas, - ir jis savo šakom apgaubė.

Na tai ir dabar jo šakos linksta į žemę, ir jo niekuomet netrenkia perkūnas.

Kažkur vaikai susigavo mažą gandriuką ir augino augino. Pavasarį, tėvui liepus, išleido. Išleido, per vasarą nėra ir nėra. Rudenį, susigrupavus skristi, atskrido tan kieman, pakaleno pakaleno ir nuskrido su kitais skrendančiais. Per žiemą prabuvus, pavasarį mato: atskrenda su...

Kai šventoji šeimyna bėgo iš Egipto, tai pakelėj beržai, nuleidę šakas, verkė jų, gailėjo.

Užtai ir dabar beržai pakelėse liūdi nuleidę šakas.

Dievas sukūrė visus medžius ir liepė visiems budėti, nemiegoti.

Viena epušė užmigo. Pabudusi žiūri - velnias sėdi jos viršūnėje. Labai persigando ir ėmė drebėti.

Ir šiandien epušė tebedreba. Visi medžiai pyksta ant jos ir barasi:

- Epuše, epuše! Tu šlami, šlami ir nė vienos...

Dievas pasėjęs vynuoges. O velnias priėjęs ir palaistęs, pirma beždžionės krauju, antrąkart liūto, o trečiąkart - kiaulės. Tai žmogus, kai išgeria degtinės, - iš pradžių raudonas, linksmas, juokias, šoka, kraipos kaip beždžionė. O kai labiau pasigeria - piktas ir stiprus kaip...

Mano senelė pasakodavo, kad buvo toks žmogus žiniuonis. Žmonės pas jį kaip vanduo plaukė visokių patarimų pasiklaust. Kas ką pavogdavo - vis pasakydavo, kas apsirgdavo - pagydydavo.

Sakydavo, kad reikia šv. Jono naktį išgulėti paparčiuose, tai viską žinosi. Tas žiniuonis visą...

Išdygo aviža su miežiu, ir jie abudu augo. Ir miežis pasistengė avižai mažą. Aviža nešiojas prie savęs susukusi. Miežis, kai prinoko anksčiau, skubinosi į svirną pirma. O aviža užpykusi, kad ją apgavo ir paliko, paėmė pagalį, kai paleido į miežį - ir įstrigo. Ir dabar...

Vienas žmogus anksti rytą išėjo prie arklių. Ir jam reikėjo eiti per mišką. O ten šlapia. Tai jis buvo su dideliais auliniais batais. Na, dabar jis pareina namo ir nesiliauna savo kaily: jis viską mato, viską žino! Ką daryti? Bėgs pas kunigą. O kunigas gudrus buvo, klausia: - Kur...

Sakoma, jei grybą pamatai, tai jis nebeauga, sukirmija. Ir jei mažą rasi samanose ir, jį apkasęs, paliksi augti, manydamas, kad rytoj atėjęs paimsi užaugusį, tai rytojaus dieną nuėjęs jį rasi tokį pat neužaugusį, tik sukirmijusį.

Epušę tai prakeikė ponas Jėzus. Mat kai Judošius pardavė jį žydams ir norėjo nuo sąžinės graužimo pasikart, tai nė vienas medis jo neprisileido. Kai tik jis prieina artyn, tai ir užriečia šakas aukštyn, kad nepasiekt. Tik kai priėjo prie epušės, ta pasigailėjo - nepakėlė...

Joninių naktį ėjo bernas per mišką. Ėjo užsigalvojęs. Ūkininkas nekoks buvo, labai mygo prie darbų, o valgį prastą duodavo. Tai bernui nelinksma buvo. Nepamatė, kaip papartynan įbrido. O buvo lygiai dvylikta. Tą valandą paparčiai pražysta, ir žiedai tuoj nulekia ir išnyksta....

Kai Kristus mirė ant kryžiaus, tai visi žolynai nuliūdo. O dobilai nė kiek, kaip žydėjo, taip ir žydi. Jie negailestingi. Užtat jų bažnyčia nešvenčia ir bitės neima medaus. Jei bažnyčion ir nuneši, tai prie jų šventimas nelips.