Sakmės apie dangų ir žemę

Gyveno danguje Saulė ir Mėnulis. Jie turėjo dukrelę Žemę, kurią labai mylėjo. Kartą jie susipyko. Tada Saulė nutarė, kad ji viena saugos Žemę. Bet Mėnulis nesutiko ir padavė ją į teismą. Teisėjas Perkūnas bylą išsprendė šitaip: Saulė, kaipo motina, Žemelę saugos dieną,...

Seniai, labai seniai žemėj buvo labai didelė sausra - išdžiūvo visas vanduo. Žmonės nebeturėjo ko atsigerti. Vieną naktį iš namų išėjo mergikė su samčiuku vandens savo sergančiai motinai parnešti. Ėjo ėjo, nuvargo ir atsigulusi užmigo. Atsibudusi mato - samčiukas pilnas...

Nebuvo nieko, tik vanduo. Tais vandenimis yrėsi mažas laivelis, kuriame sėdėjo dievas, o velnias yrė. Pagaliau juodu nutarė pasilsėti, tiktai nėra kur. Tada ir sako dievas velniui:

- Nerkis į dugną ir iškelk iš ten saują žemių.

Velnias murkt į gelmę. Po valandos iškilo,...

Gyveno du seniai ir turėjo daug žemės. Kartą jie susipyko dėl ežios, skiriančios jų daržus. Ir pradėjo bartis. Vienas senis bardamasis pūtė vėją, o antras šnypštė vandenį. Supyko saulė ant šių senių už tokį jų barnį ir nustojo šviesti.

Ir dabar visada, kada tik šie seniai...

Senais laikais gyveno žmogus kalvis. Tada buvo visur tamsu, naktis ir naktis. Tai šis kalvis nutarė nukalti saulę. Paėmęs blizgančią geležį, kalė kalė ir nukalė per šešerius metus. Tada, užlipęs ant aukščiausios trobos, įmetė ją į dangų.

Ir iki šios dienos ji ten tebestovi.

Dievas palikęs vaivorykštę po tvano, kuri reiškianti, kad daugiau tvano nebus. Vaivorykštė traukia iš ežerų ir upių vandenį į debesis, kada juose vandens sumažėja. Kartais gali įtraukti medžius, gyvulius ir žmones. Kartą buvo įtraukusi piemenį ir tris jo ožkas.

Pradžioje pasaulio nebuvo nei žemės, nei saulės, nebuvo nieko, tiktai vien vanduo. Ant tų vandenų viešpatavo du dievu. Pirmasis dievas buvo vyresnis ir galingesnis už antrąjį. Pirmasis dievas žinojo, jog ant dugno tų vandenų yra truputis žemės. Todėl pasiuntė antrąjį dievą,...

Kada Adomas perėjo visas žemes, tai kur žengdamas koją užkėlė, tai čia paliko kalnai, o kur neužžengė, paliko pelkės ir nederanti žemė. O kur verkdamas apsistojo, tai čia pasiliko grioviai ir upiukai nuo ašarų, bėgantys savo taku ing vakarus.

O kada sugrįžo iš vakarų į...

Kai kam atrodo, kad kaip tos dėmės ant mėnulio, tai mergaitė neša vandenį.

Sako, kad kadaise toj mergaitė buvo našlaitė. Pamotė ją vis siuntė į darbus. Skriausdavo, mušdavo. Ta pamotė buvo ragana. Kartą ji nusiuntė ją vandenio nešti. Užpykusi prakeikė ir nusiuntė į mėnulį....

Kai dievas kūrė pasaulį, tai kažkokią sėklą sėjo - ir iš jos darėsi žemė. O tuo kartu prie dievo buvo šitas, kuris dabar yra velnių viršininku, - Licipėras. Tai anas ėmė tos dievo sėklos ir pasisėmė burnon. Pradėjo jam ta sėkla žiaunas plėšt - pradėjo burnoj augt. Tai jam...

Rudenį ant dangaus atsiranda šviesi juosta. Tai Paukščių Keliu vadinasi. Jie, kai naktį lekia už marių, labai neregi. Tai dievas padarė, kad jiem būt šviesu. Rudenį šita šviesa regėt ant dangaus.

Senų senovėje ganė du broliai avis. Vieno vardas buvo Kainas, o kito Abelis. Jie vieną kartą susipyko. Tada paėmė Kainas ir užmušė Abelį. Grįžo Kainas su banda avių namo, o tėvas klausia:

- Kur yra Abelis? Kainas atsakė:

- Aš užmušiau.

Tada tėvas prakeikė sūnų ir pasakė:

...

Boba sako, kad akmenys augo. Lijo tokie lietūs akmenimis, ir kurie didesni, tie įlindo žemėn, o mažesni viršun, ir jie augo. Paskui gyveno tokie žmonės. Ir jie buvo tokie stebuklingi, šventi. Ėjo nėščia moteriškė ir nešė savo vaiką, ir nusgurino koją (basi vaikščiojo).

- Tai, -...

Dievas, sukūręs pasaulį, labai puikiai viską surėdęs: pradėjo žolės žaliuoti, medžiai augti. Bet velniui nepatikęs toks darbas. Užsimanęs pakenkti dievui ir gamtai. Dėl to užsėjęs žemę akmenine sėkla - smulkiais grūdeliais, kurie labai gašiai augo ir plėtės. Per tris...

Vieną kartą Marija sijojo miltus. Marijai išėjus laukan, velnias įlėkė į vidų ir pavogė sietelį. Sugrįžusi Marija, neradusi sietelio, pradėjo visur jo ieškoti ir atrado sulankstytą po lovą. Tada Marija sietelį įstatė į dangų, ir iki šios dienos tas sietelis yra danguje,...

Dievas paliko šventam Petrui tvarkyti orą. Kadangi dievas kalbėjo lenkiškai (buvo ponas), o šventas Petras buvo iš mužikų ir nemokėjo lenkiškai, išėjo didelis nesusipratimas. Dievas pasakė šventam Petrui, kad jis duotų lietaus tuomet, kuomet žmonės „prosic" (prašo), o Petrui pasirodė,...

Nojus mėgdavęs įsigerti ir daug statinių arielkos turėjęs. Kartą didžiausios statinės lankas pusiau pertrūko ir pasikėlė į dangų. Nuo to karto ir matome danguje spalvotą Nojaus statinės lanką - vaivorykštę.

Buvo Spjudas - žmogus milžinas. Vaikščiojo jis apie laukus, ir kur tik rado blogą žemę, ten spjaudė. Ir darės iš tų seilių akmenys. Ir jie vis augo ir augo. Dievas išvydo tai ir užleido šalną, kad akmenys neužkariautų pasaulio. Ir tada jie daugiau jau neaugo.

Viena mergaitė ėjo vandens. Buvo jau vakaras, ir švietė mėnuo. Ji beeidama užkliuvo ir nusimušė koją. Supykusi sako:

- Šviesk, jei švieti, o dabar tai mano užpakalis daugiau šviečia.

Mėnuo labai įsižeidė, pakėlė ją nuo žemės ir perkorė su visais naščiais per save.

Ir dabar...

Ant mėnesio tai boba stovi išsikėtusi su vandenio nėšiais. Mat kai ponas dievas, sukūręs žmones, ėjo per pasaulį, tai užklydo ir į mėnesį. O ten mat tokie dideli kalnai, kad dievas pavargo ir atsisėdo pasilsėt. Tuo laiku užėjo boba su vandenio nėšiais ir eina pro šalį. Ponas...

Velnias padėdavo Kardickui visus darbus nudirbti - jis norėjo Kardicką pas save pasiimti. Kar- dickas užduodavo velniui labai sunkius darbus - jis vis tiek padirbdavo.

Pritrūko darbų Kardickas, velnias paėmė jį ir nešė. Kardickas ėmė giedoti šventą giesmę:

Karaliene maloninga,...