Sakmės apie giltines

Seniai, labai seniai, yra pasakojama, žmonės buvo pradėję baisiai mirti. Vienas senukas, matęsis netrukus mirsiąs, pasišaukė prie savo lovos vaikus, giminaičius ir kaimynus. Ketinąs jiems kažką pasakyti. Kad visi buvo susirinkę, jis tarė aplink stovintiems:

- Broliai, jaučiu, jog...

Dvi mergos gulėjo kluone ant šieno. Viena jau miegojo, o kita ne. Ta, kur nemiega, girdi, kad kas apie kluoną vaikšto ir sako:

- Mirtis yra, nėra priežasties.

Taip sako kiek kartų, tačiau ji, nors ir girdi, nieko nebijo. Vis dėlto ėmus pribudino savo draugę. Draugė irgi girdi. Jai...

Maro laike vaikščiojusios po kaimą trys jaunos dailios mergos, gražiai baltai apsirengusios ilgais drabužiais ir, saulei nusileidus, vaikščiodamos iš namų į namus, nežinia, ar vandeniu, ar kuo, lašinusios viską. Užėjusios į namus, jos klausdavusios: „Ar yra kas namie?", nes visi nuo...

Pavietrė seniau po pasaulį važinėdavo kaip kokia ponia. Važiuodavo karietoj, pakinkytoj pora arklių. Pati užsidėjus skrybėlę su raudonu kutu. Kur kaiman įvažiuoja, tai botagu pliaukšt, apsigręžia - ir išvažiuoja. Tai tam kaime žmonės maru ir išmiršta.

Kartą ji užsakė suruošt...

Pavietrė žmogui nosį su pirštais suspausdavus ir nuo to turėdavęs mirti. Vienas kažkoks žmogus malęs. O kai mala, tai nosį krutina. Ji graibius graibius nutverti už nosies, bet per krutėjimą negalėjus sugriebti. Tas žmogus ir išlikęs gyvas.

Senovėj buvo cholera. Būdavo, sako, važinėja ponia, apsitaisius juodais drabužiais, ketvertu juodų arklių per naktis ir pliauškina botagu. Atvažiavus į kaimą, sustoja ir eina per visus ūkininkus; priėjus prie lango, pabarškina ir klausia: „Ar miegate?" Jeigu iš gulinčių...