Sakmės apie gyvates

Žmonės taip šneka apie žalčius. Mūsų seneliai juos laikę namų gyvulėliais, kaip šiandien triušius ar marių kauleles. Žiemą juos laikydavę pakrosnyje, vasarą leisdavę į daržus: kopūstus ir kitas daržoves.

Katras žmogus turėjęs daugiau žalčių, tas daugiau turėjęs...

Bus koks dvidešimt metų, kai Vaitkuškių dvariuko lauke kažką dirbę vyrai sėdėjo, ilsėjos. Nežinau, ar tai buvo šieną pjovę, ar malkas kirtę. Gal malkas kirto, nes turėjo kirvį. Tarp tų kelių vyrų buvo pats to dvariuko šeimininkas. Taipgi buvo mūsų kaimo gyventojas Balys...

Viena moteriškė be galo bijodavusi gyvačių, kurių neskirdavusi nuo žalčių ir driežų. Panorėjęs jos vyras ją prie žalčių pripratinti, užmušęs žalčio patelę ir parnešęs namo. Žaltys nepastebimas sekęs įkandin žmogaus ligi namų, o kai žmogus padėjęs užmuštą patelę...

Vieną kartą žmogus atsigulė aukštielninkas ir guli. Ir užmigo. Eina kitas žmogus ir mato, kad guli žmogus, o ant jo krūtinės sukaliojas žaltys: tai vienon pusėn pažiūrės, tai kiton. Priėjo jis arčiau ir mato, kad gyvatė tyko žmogų įkirst, nori kaip nors prieit, o žaltys...

Matai, čia miškai ir miškai kitąkart buvo. Viena moteris pasakojo. Sako, aš ganiau bandą pas miško sargą. Iš ryto nuginiau, tos karvės priėdė, paskui, sako, pasiginiau ant aikštelės, jos ir sugulė. O pati įsilipau į medį. Ir, sako, pradėjo kažkas žvengti, pradėjo žvengti! Ogi,...

Žmogus jojo per mišką. Ir sutiko gyvatę. Gyvatė kaip gyvatė - paprasta. Ir jis norėjo ją užmušti. Tą gyvatė kad sucypė tokiu nepaprastu balsu - ir kad pasipils gyvatės iš visų kraštų! Ta gyvatė sušaukė visas gyvates. O tas žmogus buvo raitas. Jis bėgo raitas ir vos tik išbėgo...

Viena našlaitė tarnavusi pas labai blogus šeimininkus. Kartą ji ėjo miškan žabų parsinešti. Beeidama įkrito duobėn ir niekaip iš jos negalėjusi išlipti. Duobėje ji pamatė daugybę susivyniojusių gyvačių, kurios mergaitės visai nelietė. Gyvatės laižė didelį baltą akmenį....

Nežinau, kiek metų turėjau, bet jau daugiau negu dešimt, kai ganiau gyvulius Sarakovkos kaime, pas Biveinį.

Kartą radau tvarte po loviu žalčio kiaušinius ir įsinešiau paėmęs pirkion. Pamatęs šeimininkas liepė išnešti atgal - padėti, kur radau. Išnešiau. Bet kol aš juos turėjau...

Pavasarį, kai tik saulė ima labiau šildyti žemę, ir jau pašalas nyksta - visos gyvatės išlenda iš urvų ir susivynioja vienan kamuolin. Tada reikia drąsiai tą gyvačių kamuolį rankomis atnarpliot. Gyvatės nekirs, nes tada jos yra silpnos ir, kol žolės nepamato, neturi nuodų....

Žemaičiuose buvo tokia didelė giria, kad žmonės pro medžių tarpą negalėdavo išlįsti. Didžiausios kemsynės, pelkės, o gyvačių - devynios galybės! Būdavo, nė vienas žmogus nebus neįkastas gyvatės. Daug tuo laiku išmirė žmonių. Visi to krašto gyventojai aimanavo, nes...

Vieną sykį eina žmogus keliu ir prieina mišką. Bet tas miškas visas dega, liepsnoja, tiktai kelios eglės pakraštyje dar žalios, bet ir tos iš pašaknų jau pradeda svilti. Vienos eglės viršūnėje susirangiusi gyvatė ir sako:

- Žmogau, būk geras, išgelbėk tu mane nuo mirties!

Žmogui...

Tvarte, po loviu, žaltys buvo susidėjęs kiaušinius. Ūkininkas su bernioku vežė mėšlą. Berniokas rado žalčio kiaušinius ir sudaužė juos. Žaltys matė, kad berniokas sudaužė.

Buvo namie padėtas ąsotėlis su vandeniu atsigerti. Žaltys įlindo į ąsotėlį ir užnuodijo vandenį -...

Sykį šlėktos prisinešė daug šiaudų ir sugulė asloj. Rytą visi sukilo, tik vienas liko gulėti. Žiūri - ant jo krūtinės rupūžė, o jis kaip negyvas: nubalęs ir nesijudina. Jie susiieškojo žaltį ir ėmė mėtyti ant rupūžės. Kai žaltys ištraukė iš jos visą kraują, tas šlėkta...

Kitą kartą, sako, mūsų krašte buvę daug žalčių. Sako, kad vaikai valgydavę asloje, tai žaltys, iš pakrosnies išlindęs, prišliaužęs ir lakdavęs iš jų dubenėlio. Tai sako, vaikas su šaukštu tiktai kaukšt per kaktą tam žalčiui - tuoj tas apsisukęs cypdamas ir eis į pakrosnį.

Bus koks trisdešimt metų, gal ir daugiau. Dar buvau netekėjus. Vasarą šitaip nuėjau pasirinkt žemuogių. Nuėjau Zelionkos dvaro miškan. Toks papartynas, tai aš paparčius rankom praskiriu ir renku uogas. Jau buvau prisirinkus nemažai uogų. Kartą praskyriau paparčius ir pamačiau, kad...

Sakoma, kad jei kas, užmušęs gyvatę, palieka miške, tai driežas, suradęs ją, gali vėl atgaivinti. Atgaivina gyvatė keršijanti visą laiką savo užmušėjui, kol įkanda.

Važiavau kartą iš Salako į Gerveliškių kaimą. Kokius tris kilometrus reikia važiuot mišku.

Štai randu vienoj vietoj prie pat kelio - guli, apie kelmą apsiraitęs, žaltys. Šildosi saulėj. Galva padėta ant kelmo. Mano arklys buvo geras, bet ir botagas šmaikštus, šikšninis. Tai aš,...

Vieną dieną žmogus, per girią eidamas, iš tolo pamatė ugnį degančią ir išgirdo lyg ką šnypščiant. O priėjęs arčiau tarp ugnies rado į žiedą susirangusią angį. Aplink liepsnos žiburiavo, nebuvo per kur išbėgt. Žmogui bežiūrint, angis prakalbo vaitodama:

- Gelbėk mane iš...

Seniau seni žmonės sakydavo, kad kam pasiseka rast gyvačių karaliaus karūną, tai tas žino, kur visam pasauly pinigai užkasti, ir ką kas galvoja. Bet labai sunku prieiti prie gyvačių karaliaus ir gauti tą karūną. Jeigu nori prie jo prieiti, tai reikia nuogai nusirengti ir apie visą...

Kitą kartą dievas liepė visiems austi drobę. Gyvatė nepaklausė ir neaudė. Todėl dabar negali įkąsti per drobę.

Kai gyvatė vaikuojasi, tai ji lipa į medį. Kai tik iš jos gyvatukas krinta, tai ji tą savo vaiką mirtinai kerta. Jei kuris gyvatukas išsprūsta, nukrinta ant žemės ir pabėga, tai tas ir užauga. Jei visi gyvatukai užaugtų, jei gyvatės jų nekirstų, tai gyvačių būtų tiek privisę,...

Įkirtusi žmogų, gyvatė daugiau kirsti nebegali, nes nebeturi nuodų. Nuodus ji gauna tik iš driežo. Susitikusi driežą, gyvatė prašo nuodų, ir driežas jai duoda. Todėl driežas yra vadinamas gyvatės daktaru.

Kokių penkerių metų mergytė žaidė ore ir pamatė, kad pešasi gyvatė su rupūže. Tai mergytė paėmė rykštę ir pylė gyvatei per buožę. Gyvatė tada įgėlė mergytę. Mergytė ten, ore, įgelta ir gulėjo. Tiktai pamatė, kad atrėplioja rupūžė. Ta rupūžė ėmė ir išžindo...

Prie kažkokio šaltinuko augo toks krūmas su nepaprastomis uogomis. Žmonės jų nevalgė. Kartą žmogus ėjo ir mato, kad gyvatės slenka ir slenka prie to krūmelio. O jau buvo ruduo, jau buvo laikas joms miegoti. Jos visos skina po uogą nuo to krūmelio ir šliaužia šalin. O tų gyvačių...

Kartą ganiau Latvijoje. O aš bijojau gyvačių. Sako:

- Ar labai bijai?

- Bijau! Tada sako:

- Kai eisi, prisimink, kada buvo pirmoji Kalėdų diena, ir pasakyk: „Ką sutiksiu, tam mirtis!"

Kol ganiau, nemačiau nė vienos gyvatės. O sykį ėjau grėbti šieno. Tik per grėblį strykt, strykt!...

Senelė pasakodavo, kad ji, jos sesuo ir tėvas pjovę rugius Kuronuose. Žiūri, kad per rugius kaip rąsto pervažiuota.

- Na, - sakąs tėvas, - eisiu pažiūrėt, kas čia taip perėjo.

Taigi jis sekt, sekt ir prisekė. Žiūri: ant dirvonėlio guli kaip geras skersinio galas gyvačių...

Nuėjo moteris miškan ir rado - gyvatė, apie medį apsisukus, gyvačiuojas. Ji turėjo duonos, padėjo ir sako:

- Man sunku gimdyt, tai ir tau sunku. Suėsk nors šitą duoną.

Ta moteris buvo nėščia.

Už kiek laiko ji, viena namie būdama, pagimdė. Tik žiūri - atšliaužia į namus gyvatė...

Nujojo vienos moterys naktigonėn. Tik viena moteris ir sako:

- Čia negraži vieta. Jokim iš čia! Visos ėmė ir nujojo toliau, o viena liko.

- Man, - sako, - gerai ir čia. Aš niekur nejosiu. Ji likus užmigo. Ją budina, kelia kokia ponia.

- Kelkis, - sako, - čia mano dvaras! Ji nubudo, bet...

Kažkur buvo toks burtininkas, kad galėjo sušaukt gyvates. Kartą prišaukė jis daug daug gyvačių. Ir atėjo viena tokia didelė, graži ir su karūna. Tai ji prie šito žmogaus burtininko prišliaužė, apsivyniojo apie jį ir galvą padėjo ant peties. Tada jis kažką pasakė. Visos...

Seniau didesnieji ūkininkai visuomet laikydavo žalčius. Pas vieną ūkininką užėjo medžių kirtėjai ir paprašė naktigulto. Juos tenai priėmė. Jie, pašiūrėj gulėdami, pamatė, kad vaikštinėja žaltys. Jie nieko nepagalvojo ir jį užmušė. Ateina ūkininkas pašiūrėn, žiūri -...

Trinkuškių kaimas stovi ant Ligajos ežero krašto. Tam ežere yra sala, žmonių vadinama Žagarine. Kartą toks Trinkuškių kaimo prastas žmogus Miškinis nusiyrė ton salon statyti tinklų. Tik pamatė didžiausią gyvatę, ir su karūna! Jis bėgt, o ji vyt. Jis nusimetė nuo savęs ir...

Vienas medžiotojas Gubavos miške bemedžiodamas užėjo labai didelę gyvatę su karūna. Jis buvo girdėjęs, kad kas paimtų gyvačių karaliaus karūną, tas labai daug ką žinotų, ir kad ją galima paimt paklojus ant žemės baltą skarelę. Jis taip ir padarė: paklojo baltą nosinę, o...

Pasakoja, kad kitąsyk blovieščiaus dieną angys aukso vainiką ritinėjo. Vienas vaikinas, sužinojęs apie tai, užsėdęs ant arklio, nujojo į girią, kur tos angys ritinėjo tą vainiką. Jis susisuko ryšelį šiaudų, uždegė ir parito pas angis. Tos angys pamanė, kad tai jų vainikas,...

Tai buvo labai seniai. Kur dabar yra smėlynė, augo didelis miškas. Ir tame miške buvo labai daug gyvačių ir žalčių. Žmonės pradėjo kirsti tą mišką ir statyti bažnyčią. Ir vis toliau, toliau kirto. Tai tada visos gyvatės susirinko ir pradėjo keliauti į kitą mišką. Sako,...

Buvo jaunas vaikinas. Na, jis ėjo, beeidamas rado krūmą su uogomis. Nė jis žinojo, kokios tos uogos, nė nieko. Išalkęs buvo, paėmė ir suvalgė vieną uogą. O mat ten buvusios gyvačių uogos. Jis parėjo namo, o taip nori miego, taip nori! Jis nuėjo į jaują. O kitąsyk buvo tos...

Piemuo, ganydamas bandą, vis rinkdavo gyvates ir mesdavo jas į skruzdėlyną, kad skruzdėlės suėstų.

Vieną rytą taip bemetant, iš kažkur atšliaužė tokia didelė gyvatė su karūna ir puolė ant to piemens. Piemuo ėmė bėgti, o gyvatė vytis. Bebėgdamas per mišką, piemuo sutiko...

Buvo panašiai 1925 metais. Tą vasarą dirbau melioracijoj apie Panevėžį. Ėjom dviese su draugu iš Panevėžio pėsti siauruku geležinkeliu. Panašiai apie Anykščius. Draugas ėjo kiek pirma. Tik staiga draugas atšoko, surikdamas:

- A, va!

Priėjęs žiūriu ir aš. Matau, kad skersai...

Duoneliautoja ėjo mišku namo. Ji nešėsi prisielgetavus terbą duonos. Priėjo tokioj vietoj, mato, kad ant šakos prie kelio pasikabinusi gyvatė ir veda vaikus. Ant šakos taip pasikabinus, kad galva siekia uodegą. Kai tiktai vaikas išlenda, tai ji stveria ir praryja. Retas kuris išbėga...

Mes - Ambrazai, bet nežinau, kodėl mus vadina Samuliais. Vienas iš tų Samulių buvo labai stiprus. Tai mano senelio brolis.

Tokioj baloj, kurią vadino Sciūriu (Ligūnų kaimo lauke ta bala), rado, kad guli didžiausia kaip sienojas gyvatė su aukso karūna. Tai jis pasiėmė šmaikštų...

Gyvačių karalių seneliai vadindavo eržilu. Vieną kartą tas eržilas ėjęs žirnių ėsti. Tai matęs žmogus stebėjosi jo baisiu didumu. „Sienojas, - sako, - o sienojas!" Kai ėda, tai net visas šniūras liunga, o kai žirnius ryja, tai net čeksi!

Paskui ėjo žmonės žiūrėt. Tai...