Sakmės apie paukščius

Vieną kartą dievas nužengęs iš dangaus ant žemės pažiūrėti, kaip gyvena jo kūriniai. Visų pirma dievas aplankė žmogų. Pas žmogų rado viską tvarkingai, palaimino jį ir nuėjo toliau.

Gyvuliai nusiskundė žmonių žiaurumais. Dievas pažadėjo labiau atliuosuoti nuo žmonių ir...

Bekurdamas paukščius, dievas išvirė visokių dažų ir pradėjo kiekvieną paukštį atskira spalva dažyti. Darbas jau buvo baigtas, visi paukščiai nudažyti, ir dievas likusius dažus, kuriuos prieš tai sumaišė, norėjo išpilti. Bet tuo metu atskrido genys, kuris nežinia kodėl...

Kai ateina ruduo, kai jau pašąla, tada vieversiai pasidaro akmenyse, kur krūsnys tokios didelės akmenų prinešta, pasidaro lizdus ir ten jie žiemoja.

O kregždės žiemoja vandeny. Iš rudens taip pat pasidaro tokius lizdus - ir gyvena po vandeniu, kol būna ledas. Kai ledą paleidžia,...

Atsirado toks išdykęs vaikas, kuris išdraskė gandro lizdą ir išmėtė vaikus. Kartą pamatė, kad atskrenda gandras ir turi snape nuodėgulį. Tą nuodėgulį padėjo ant kluono stogo, kur buvo jo lizdas. Užsidegė kluonas. Nuo to kluono daugiau trobų. Ir sudegė kone pusė kaimo.

Labai labai seniai, kai dar paukščiai ir gyvuliai neturėjo akių, dievas sušaukė juos visus, kad galėtų padalyti jiems akis.

- Kas atvyks anksčiau, tas gaus geresnes akis, - tarė dievas.

Visi gyvuliai ir paukščiai labai skubėjo pas dievą, tik viena pelėda vos vilkosi paskui. Jau...

Pelėdai užsnūdus, karaliukas pabėgo ir gerai pasislėpė. Reikia jį surast. O kas pavasarį jo ieškos? Visiem darbo lig valios - gūžtas suka, kiaušinius deda, vaikus peri, Tarės, tarės paukščiai - nieko nenutarė. Čia atskrido gegutė, atsisėdo ant šakos ir sako:

- Aš skrisiu...

Kartą nuėjo žvirblis pas vieversį prašyti, kad šis išmokytų jį giedoti. Matai, žvirblis neturėjo jokio balso ir norėjo pramokti tokių gražių giesmių kaip vieversys. Vieversys sutiko ir ėmė žvirblį mokyti, bet kai tiktai ištarė žodį „čivir vivir", žvirblis nustojo vieversio...

Žmogus išėjo pavasarį art. Dar anksti anksti pavasarį, dar paukštelių nebuvo. Eina vargšas žmogus elgetaudamas. Sako:

- Padėk dieve. Tas atsakė:

- Ačiū.

- Na, seneli, - sako, - kai tu vaikščioji per pasaulį, ar linksma tau?

Tas senelis sako:

- Tai kodėl? - Taip kaip ir visiems.

- O...

Dievas, norėdamas vieversį sukurti, paėmęs molio gabalėlį ir metęs aukštyn. Molio gabalėlis virtęs vieversiu, nukritęs žemėn ir pradėjęs giedoti. Velnias, tupėdamas už akmenio, visą tą atsitikimą matė ir panoro padaryti paukštelį. Paėmė dumblo saują ir metė aukštyn....

Paukščiai rinko karalių. Kas aukščiau pasikels, tas bus karalius. Užsikėlė visi paukščiai. Mažutis paukščiukas kukis, kuris po žabus slapstės, užskrido ereliui ant nugaros. Pasikėlė visi paukščiai aukštai aukštai, o erelis dar aukščiau. Niekas aukščiau nebekilo. Tik purpt ir...

Kitą kartą lakštingalai buvusios už visų paukščių gražesnės plunksnos ir balsas. Ta lakštingala ėmus didžiuotis. Šokinėdama sakanti:

- Koks tas dievs, koks nedievs, aš to dievo nepažįstu!

Ponas dievas ir pasiuntęs vanagą, sakąs:

- Eik tu jai tas gražiąsias plunksnas nurauk!...

Kai visi šieną pjovė, pempė nėjo, išskrido kitan kraštan.

Ir dabar ji išskrenda, neina šieno pjaut, kai pamato dalgį kur nors pamiškėj.

Kitą kartą velnias povą visaip kaip gražiausiai išrėdęs visokiom aukso, sidabro plunksnom, bet tiktai patiną, o patelės nebespėjęs išrėdyt - buvęs kelias plunksnas įkišęs, ir tos pačios iškritusios, nes gaidys pragydęs.

Užtai povo mėsa nevalgoma.

Kitą kartą dievas pamatė, kad sukūrė ir paleido pasaulin gyventi įvairius piktus uodus ir muses, kurie gyvuliams ir žmonėms neduoda ramumo. Kai kurie tų piktadarių net kraują geria iš žmogaus ir gyvulių. Panoro dievas visus nereikalingus vabalus išnaikinti. Sušaukė paukščius,...

Kregždė išgelbėjo žmogų nuo žalčio.

Kai atskrenda kregždė ir sulipdo gūžtelę - ženklas, kad tie namai nedegs. Jei kas kregždės gūžtelę išdrasko, ta kregždė išskrenda laukan, susiieško žarijų, atneša, įkiša stogan ir uždega. Tą žmogų ji apleidžia tokiais garais, ir ant...

Miške genys kalvis. Atėjo pas jį gegutė: - Ar neapkaustytum man ratų?

- Apkaustysiu. Atvežk.

Na ir atvežė. Pradėjo kaustyt: Tak tak tak, tuk tuk tuk, Tak tak tak, tuk tuk tuk.

Ir apkaustė.

Atėjo pas jį pempė:

- Jau man laikas važiuot šiltan kraštan. Apkaustyk, geny kalvi, man ratus.

...

Kitą kartą varnas ir skruzdė ginčijosi, katras jųdviejų daugiau pakels. Skruzdė sakėsi, kad ji pakelsianti tris kartus daugiau už varną. Bet varnas, žinoma, netikėjo ir, tą girdėdamas, juokėsi. Į jų kalbą įsikišo dievas, kuris suprato skruzdės kalbą. Jisai paėmė...

Dievas liepė visom paukštėm eit sodint medžių. Visos paukštės ėjo, tiktai nėjo viena kregždė. Užtat ana dabar lizdo nesuka medy, o tiktai po stogu.

Kitą kartą siuntė viešpats dievas gandrą į pragarą vėlių išvaduoti. Velniai jį tenai pagavo ir įmetė į dervos katilą. Nuo to ir paliko tasai gandras juodas, o žmonės jį pragaro gandru vadina.

Kartą pelėda susiginčijo su varna. Pelėda sako:

- Mano vaikai gražesni! Varna sako:

- Mano vaikai gražesni! Pelėda vėl sako:

- Mano vaikai gražesni!

Varna supyko ir iškirto pelėdai akį. Užtat pelėda dieną ir nemato.

Vienam medžiotojui labai sekėsi medžioti. Kur tik jis eidavo, ten nušaudavo. Sykį jis sugalvojo nušauti gandrą. Gandras visai netoli jo varlinėjo. Prisidėjo šautuvą ir nušovė. Kai tik gandrą nušovė, daugiau jokio žvėrelio nė paukščio negalėjo nušauti. Mat nušovė savo laimę,...

Gyveno labai negeras ponas. Jis labai mušdavo darbininkus, jiems valgyt neduodavo. Darbininkams daug sunkiau buvo gyvent pono dvare negu gyvuliams. Jie gaudavo tik peludės valgyti ir gulėdavo tvartuose: vyrai - su arkliais, moterys - su karvėmis. Kartą pro tą dvarą ėjo dievas, pasivertęs...

Vienas netikęs piemuo kartą gandrui koją pamušė. Kai gandrai buvo patraukę, tas vaikinas užsigeidė su laivu keliauti. Tas laivas mariose paklydo. Ilgai klydinėjęs, atkako iki kažkokios nepažįstamos žemės. Tie žmonės laivininkus labai meilingai priėmė, juos daugiausiai...

Dar baudžiava buvo, žmonės laikrodžio neturėjo. Dirbo dirbo ir laukė vakaro, o saulė vis aukštai, vis nesileidžia. Nu, ir kaip ją pasiekt ir nutraukt? Tai žmogus iš vagos pasiėmė saują smėlio ir pylė į saulę. Iš šito smėlio vieversys nuskrido į saulę ir pradėjo čirikuot...

Pasakojo seni žmonės ganant arklius. Kūrenant ugnį sakydavo, kad su ugnim reikia vaikam elgtis labai atsargiai, kad ugnis yra labai šventas daiktas. Žmonės kadaise neturėjo ugnies, na, ir dievas pagailėjo žmonių ir per balandį siuntė ugnį. Ir balandis, nešdamas tą ugnį per jūres...

Dievas surinko visas bjaurybes maišan ir padavė bobai nunešt ežeran ir įmesti. Liepė nešant nežiūrėt. Bet kur tau boba iškentės nepažiūrėjus. Ji atrišo maišą ir pažiūrėjo. Kai atrišo, tai išbėgo visos bjaurybės. Pradėjo šliaužt, ropot - ir visos išbėgo. Boba nusigando ir...

Seniai, labai seniai, kada dar tiktai buvo sukurta žemė, dalino dievas paukščiams plunksnas ir jų spalvas. Visus paukščius, laukinius ir naminius, papuošė įvairių spalvų rūbais, ir taip išdalino visas plunksnas. Kur buvęs kur nebuvęs, ateina dagilėlis, - seniau paukščiai, plunksnų...

Kregždė ir vieversys su dievu ginčijosi. Vieversys sako:

- Kad dievas duotų, kad žmonės daugiau mirtų, tai man daugiau dirvonų liktų, tai mano kiaušinukų nenaikintų, ir bus daug mano vaikų.

O kregždė sako:

- Kad dievas duotų, kad žmonių daugiau gimtų, man daugiau palėpių...

Karvelis buvo gudas, o strazdas lietuvis. Strazdas tankų lizdą sumūrijo, o karvelis retą, ir jis prašo strazdo:

- Padėk tu man lizdą sudaryt tokį kaip tavo. Tai strazdas sako:

- Gerai, padėsiu. Karvelis klausia:

- Ko pirmiausia reikia?

- Pirmiausia, sako, - reikia padėt šakučių....

Kitą kartą, seniai seniai, šikšnosparnis, varna- lėkštis ir tilvikas, pasisamdę laivą, važiavo į užmarį kokių ten prekių pirkti. Bet šikšnosparnis, neturėdamas savo pinigų, skolinos iš kito.

Kai nuvažiavo į užmarį, tai prisipirko prekių daugybę. Nežinau, kokias prekes...

Jeigu kregždė prie namų suka lizdą, tai tais metais laimingai išgyvens.

Vienas žmogus taisės savo seną namą nugriaut, statyt naują. Kregždė tai numatė. Ji drąsiai sau suko lizdą senam name. Ir antrą metą, nors tas ūkininkas rimtai rengės nugriaut. Tretį metą kregždė jau...

Parvažiuoja žmogus su pirmu vežimu rugių, tik višta su viščiukais užlėkė ant tvoros ir užgiedojo.

Tai jau nelaimė kokia bus! Tada reikia, pagavus vištą, vartyti nuo sienos iki slenksčio kūliais, ir kas paklius ant slenksčio - galva ar uodega - tai nukirsti. Kaip tik pakliuvo galva,...

Dievas, sukūręs Žemę, sumanė joje apgyvendinti paukščių. Ir sukūrė visokių paukščių. Tada gandras ir kovas buvo balti, o blezdinga neturėjo raudono pagurklio ir perskeltos uodegos.

Dievas tada sukūrė ir žmogų. Kad jam nebūtų šalta, nutarė duoti ugnies. Nei rojuj, nei danguj...

Vienam žmogui reikėjo į turgų važiuoti. Ir užgiedojo višta. Jis nevažiavo, bijo važiuoti, kad kokia nelaimė neatsitiktų. Antrukart vėl rengėsi važiuoti - ir vėl višta užgiedojo. Ir vėl jis pabijojo, kad kokia nelaimė neatsitiktų, ir vėl neišvažiavo. Pristigo jau ir duonos, ir...

Kielė gi ėjo į vestuves - neturėjo uodegos. Sako tilvikui:

- Paskolink gi tu man uodegą - aš einu į vestuves. Ėmė tilvikas ir paskolino.

Sugrįžo ji iš vestuvių.

- Atiduok, - sako, - uodegą.

- O! - sako, - reikėj neskolint!

Ir dabar tilvikas be uodegos, o kielė laksto ir vizdikuoja...

Rudenį kregždė rengias miegot žiemai. Pievoje ji suranda ir pauosto tokią žolę, o paskui eina miegoti.

Vienas žmogus matė, kaip kregždė uosto žolę pievoje, o paskui nubėgo upės kraušan, įlindo ir užmigo. Jis surado tą žolę, pauostė ir parėjo namo. Tada jis labai...

Mergaitė nuo Marijos pavogė raudoną kamuoliuką siūlų ir žirklutes. Tai Marija pavertė tą mergaitę į kregždę. Ir dabar jos uodegoj žirklutės, o po snapeliu raudonas kamuoliukas - siūlų gumuliukas.

Kai velnias piešė povą, tai kalakutas stovėjo iš šalies ir žiūrėjo. Tuomet velnias padavė jam laikyti teptuką. Kalakutas paėmė tą teptuką ir pasidėjo užantyje. Taigi ir dabar jisai tenai matyti.

Kitą kartą kai kurios kurapkos skundėsi dievui, kad taip negražiomis plunksnomis jas apvilko. Pageidavo, kad žvaigždžių šviesa ar bent švento Jono vabalėlio spindėjimu jas papuoštų. Dievas išklausė jų noro. Bet neilgai jos tesidžiaugė savo puošnumu: vienas šauliai iššaudė, o...

Gyveno kitą kartą varginga mergaitė, vardu Lakštutė, kuri buvo visiškai našlaitė, nes neturėjo nei tėvų, nei giminių. Jai teko tarnauti pas žmones, kurie buvo labai nedori ir ją visaip skriaudė. Dievas pasigailėjo tos nelaimingos mergaitės ir pavertė ją lakštingala.