Sūkurys miežių lauke

Pasakojo man vienas žmogus. Sako, būdamas nedidelis, ganiau gyvulius netoli kaimyno Rasimo lauko. Rytas saulėtas, šiltas, jokio vėjelio. Rasimas su žmona kerta miežius. Rasimas kerta, o Rasimienė paskui dalgę ima. Ir abudu už kažką barasi, vienas kitą keikdami. Aš pasivariau gyvulius arčiau jų, kad geriau girdėčiau. Jie apstojo bartis. Žiūriu - nuo jų per miežius žmogaus žingsnio greitumu slenka sūkurys gal metro spinduliu, miežių varpas sukdamas, maišydamas; atrodo, kad jas išraus, išlaužys, nors aplink sūkurį nė viena varpa nesujuda. Taip ir nuslinko per miežių lauką. Daug esu matęs visur ir įvairaus dydžio sūkurių, bet tokiam tykiame ore niekad šitokio nesu regėjęs.

Parėjęs pusryčių, papasakojau namie, ką buvau matęs ir girdėjęs. Motina sako:

- Tai velnias prie jų buvo pristojęs. O kai velnias nuo jų nuėjo, jie ir nustojo bartis.