Šunų kalba

Buvo ponas ir turėjo gerą piemenį. Tas piemuo nuvarė jaučius ganyt. Šituos jaučius praganė. Parėjo namo, ponas rėkia:

- Eik ieškot!

Šitas piemuo pasiėmė tris šunis su savim, nes jau tamsu buvo, bijo, ir nuėjo į mišką ieškot jaučių.

Po mišką vaikščiojo, vaikščiojo - niekur tų jaučių neranda. Stovi trys šunys prie jo, ir jis klauso, kad tie šunys tarp savęs kalba. Vienas šuo sako:

- Kad aš ėsti noriu!

- Ir aš noriu!

- Ir aš noriu!

Tada vienas šuo sako:

- Bėk! Paėsi, namo parbėgęs, o mes prie piemenio paliksime. O kai tu atbėgsi pas piemenį, tai mes iš eilės kitas, paskui trečias - taip ir piemenį saugosim ir paėsim, parbėgę namo.

Kai pirmasis šuva atbėgo miškan, šitie klausia:

- Na, ar paėdei?

- Ėdžiau, bet nenorom. - Sako, - vandens nebuvo, tai šeimininkė nenorėjo eit atnešt, ten lovelin prišlapino, žalių miltų įpylė. Tai aš paragavau - negardu ėst, mečiau ir neėdžiau.

Šitie šunys, kurie buvo pas piemenį, sako:

- Tai mes ir neisim ėsti.

O piemuo viską girdi, ką šunys kalba.

Parėjo piemuo su šunimis namo ir sako šeimininkei:

- Kodėl taip šunims darei: neturėjai vandenio - tai nėjai, bet prišlapinai ir užmaišei žalių miltų?

Ta šeimininkė susiėmė už galvos:

- Iš kur tu galėjai žinoti miške, už šitiek kilometrų?

Šitas piemuo nusirengė, vyžas nusiavė. Kai nusiavė vyžas - šunys stovi, o ką jie kalba, jis nebesupranta. Mat jo vyžoj buvo įkritęs paparčio žiedas. Kai vyžas nusiavė, žiedas iškrito - jis ir vėl normalus tapo. O kai turėjo žiedą, ir žvėrių, ir paukščių kalbą suprato.