Surdutas be siūlių

Ir velnias kitą sykį žmogui padeda. Pirma, kada ponai turėjo valią ant žmonių, vienas ponas leido savo žmogų siuvėju mokytis. Užsigeidė vieną sykį ponas, kad siuvėjas jam pasiūtų surdutą be siūlų. Jei nepasiūsi, girdi, tave užkankinsiu. Pasiėmė žmogus gelumbę ir eina namo verkdamas.

Užėjo pakeleivis pas siuvėją ir prašos nakvynei. O apsinakvojęs klausia:

- Ko tu, - girdi, - toks liūdnas?

- Kaip aš nebūsiu liūdnas - ponas liepė pasiūti surdutą be siūlių, o jei nepasiūsiu, žada užkankinti.

- Parodyk gelumbę, - sako pakeleivis, - gal kaip sumanysime.

Paskui liepė siuvėjui imti žirkles ir karpyti gelumbę į kuo mažiausius gabalėlius, tokius, kaip pirštų dėjimas. „Ką, - mano siuvėjas, - ar šiaip, ar taip aš jau prapuolęs - nepasiūsiu surduto", - ir pradėjo karpyti. Siuvėjas karpo gelumbę, o svečias siuva, tas karpo, tas siuva. Taip per naktį jie dirbo dirbo ir pasiuvo surdutą be siūlių. Išeidamas pakeleivis prisakė, kad su tuo surdutu neitų į bažnyčią, o daugiau visur gali eiti.

Nunešė siuvėjas ponui surdutą, tas pamatavo - kaip nulietas, niekur nė žymės siūlės, visas iš vieno. Pagyrė savo siuvėją ponas ir apdovanojo.

- Visur, ponai, gali eiti su tuo surdutu, tiktai neik į bažnyčią, - sako siuvėjas.

- Man į bažnyčią nelabai reikia, man po svečius važinėti, į bažnyčią bet kokį galiu apsivilkti.

Ilgai nešiojo ponas tą surdutą. Vieną sykį atsitiko, kad užsimiršęs nuėjo su juo į bažnyčią ir atsisėdo į suolą. Vis buvo nieko, bet kai kunigas išėjo šlakstyti žmonių ir apšlakstė poną, tuojau surdutas subyrėjo į mažiausius gabalėlius, ir ponas paliko vienmarškinis besėdintis.