Sužeistas gandras

Vienas netikęs piemuo kartą gandrui koją pamušė. Kai gandrai buvo patraukę, tas vaikinas užsigeidė su laivu keliauti. Tas laivas mariose paklydo. Ilgai klydinėjęs, atkako iki kažkokios nepažįstamos žemės. Tie žmonės laivininkus labai meilingai priėmė, juos daugiausiai pažįstamais vardais vadino. Keli vaikai tą vaikiną pasiėmė ir į savo namus parsigabeno. Namų motina, arba šeimininkė, buvo šluba ir sunkiai galėjo paeiti. Ji tą vaikiną gerai priėmė, vaišino, daugiausia keptomis varlėmis bei žalčiais. Galiausiai vaikinas paklausė, kaip geroji šeimininkė koją nulūžo. Tai ta jam atsiliepė:

- Ar atsimeni, kaip tu pernai savo gandrienei koją pamušei? Žiūrėk, tai aš esu ta gandrienė.

Vaikinas nežinojo, nei kaip išsiteisint, ir buvo labai sugėdintas dėl savo netikumo ir jokio ramumo neteko. Tačiau kiti laivininkai galėjo gerai linksmintis. Jų gerieji darbai, kuriuos buvo darę gandrams savo tėviškėje, buvo atlyginti. Ypač tokiems, kurie gandrus pašeria, jei kartais per anksti parkeliauja.

Laivininkai visą žiemą turėjo ten praleisti. Kai artinos pavasaris, liepė jiems pasiruošti keliauti namo. Tada vienas gandras jiems kelią rodysiąs. Tą turį sekti, ir jis parvesiąs juos į tėviškę.

Taip ir įvyko. Laivininkai buvo visokiu maistu aprūpinti. Vieną rytą ten nebuvo matyti nė vieno žmogaus, tik gandras sklandė apie laivą. Laivininkai jį sekė su laivu ir laimingai parkeliavo į savo tėviškę.