Sužeistas vėjas

Vienas žmogus vėtė rugius kluone. Kai tik mes su šiūpele - vis pavėjui. Užeina už durų - pro duris vėjas pučia ir pelus ant rugių neša; užeis nuo peludės - iš už peludės vėjas pučia. Vėtė vėtė dar valandėlę, bet taip jau ant vėjo įniršo, jog, išsiėmęs lenktinį peilį, kaip paleis pro duris! Vėją tarytum kas ranka atėmė! Gražiai dabar sau rugius išsivėtęs, išeina žmogus už kluono peilio ieškoti. Peilio nėra, tik aplašinta krauju žemė. Jis dar toliau sekęs pagal kraujo lašus ir atėjęs į girią. Stovi čia dailus butelis. Įeinąs į vidų, žiūrįs - senas senis guli, serga.

- Ar neradai tu mano peilio? - paklausė žmogus.

Su šiais žodžiais senis parodęs savo veidą, didžiai peiliu pervertą.

- Aš tą peilį atiduosiu, tik tu pūstelėk sykį į šitą dūdelę, - ir padavęs žmogui į rankas dūdutę.

Šis pūstelėjęs sykį, atsiėmęs savo peilį ir namo išdrožęs.

Pareinąs namo - o čia nė vienos trobos, tik akmenys iš pamatų likę ant vietos. Taip pats nupūtė savo namus.