Šventinis vilkų maistas

Seniau vienas ūkininkas, nesulaukdamas prie Kūčių pareinant bobų iš pirties, paėmė šautuvą ir išėjo į krūmus zuikių tykoti. Praėjęs gabalą krūmų, priėjo gražią vietelę ir atsisėdo po beržu. Besėdint pradėjo kaukti vienas, du, trys vilkai. Netrukus ėmė kaukti iš visų pusių, ir vis arčiau. Žmogelis išsigandęs įlipo į beržą ir žiūri. Ogi subėgo daugybė vilkų, sustojo ant tos vietelės ir, pakėlę galvas aukštyn, pradėjo kaukti. Ir ėmė kruopelėmis snigti, tykiai tykiai. O vilkai kad pradės laižyti, kad laižo, kad laižo! Žmogelis sėdėdamas ir apsnigo. Neturėdamas ką dirbti, palaižė ir jis kelias kruopeles, kurios užkrito jam ant pirštinės. Bet kad skanumas tų sniego kruopelių, kad nė kokie valgiai nėra taip skanūs!

Kai jau vilkai išsiskirstė, žmogelis, išlipęs iš medžio, parėjo namo. Bet visas tris Kalėdų dienas nenorėjo valgyti - buvo sotus, rodos, kad dievažin ko pavalgęs būtų.