Sviestas ežere

Mano vyro mama kalbėjo, kad jos vyras buvo išvažiavęs, na, kaip važiuodavo vasarą užsidirbti burliokystėj seniau Rusijon, kažkur toli. Na, ir, sako, irstomės po ežerą mes visi. Ten vienas iš jų, tų darbininkų, sako:

- Vyrai, norit jūs sviesto?

Tie sako:

- O iš kurgi imsi sviesto? - sako, - norim.

Visi sako:

- Norim! Norim!

O kitoj pusėj ežero, sako, stovi karvės, subridusios į vandenį. Na, kai šilta, gyvuliai ežeran brenda. Jis pradėjo irklu maišyt vandenį tame ežere. Va taip, sako, suko, suko, suko. Na, sako, karvės tai tiesiog bliovė ne savo balsais. Tai susuko poros kilogramų guzą sviesto. Ant irklo užkabino, sako: - Valgykit.

Sako, mums taip baisu pasidarė, kad mes šito sviesto nė nevalgėm. Ir, sako, kas ten buvo, ar čia tikrai, ar čia kaip. Bet jis pats buvo, pats kalbėjo žmonai. Ir man tada jo žmona pasakojo.