Trumpos sakmės

Kregždės už visus paukščius greitesnės. Susirinko visi paukščiai ir nežino, kur tokį kraštą surasti, kur žiemoti galima. Kregždę paleido - ir ji surado šiltą kraštą. Tada paukščiai skrido į šiltus kraštus. Kregždei buvo lengva skristi, nes skrisdama maistą randa. Ji atsiskyrė...

Akmenys ir dabar auga tris dienas per metus. Bet tik tie auga, kurie yra nejudinami. Nors su pirštu už akmens užkliūtum - jau jis ir nebeaugs. Ir pamatuose, ir laukuose akmenys nebegali augti, nes jie jau yra paliesti, suskaldyti.

Kitą kartą lakštingalai buvusios už visų paukščių gražesnės plunksnos ir balsas. Ta lakštingala ėmus didžiuotis. Šokinėdama sakanti:

- Koks tas dievs, koks nedievs, aš to dievo nepažįstu!

Ponas dievas ir pasiuntęs vanagą, sakąs:

- Eik tu jai tas gražiąsias plunksnas nurauk!...

Kai visi šieną pjovė, pempė nėjo, išskrido kitan kraštan.

Ir dabar ji išskrenda, neina šieno pjaut, kai pamato dalgį kur nors pamiškėj.

Seniau kalbėjo medžiai. Tai kai žmonės nueidavo pjaut medžių miškan, jie labai gražiai prašydavosi ir atsiprašydavo, kad jų žmonės nekirstų. Tai priaugo medžių labai daug, nes jų niekas nepjaudavo. Tada dievas užgynė jiems kalbėt.

Kūrėjas sukūrė gėles ir kiekvienai gėlei davė vardą. Bet kokį tai gėlei buvo davęs, aš nežinau. Ta gėlė suprato kūrėją, o kadangi savo vardą buvo užmiršusi, nuėjo ir sako:

- Kaip mano vardas? Aš užmiršau.

Kadangi kūrėjas žinojo, kad ji suprato, tai pasakė:

- Kad tu mane...

Senovėje buvo toks ūkininkas. Jį apipuolė pelės. Bet senovėje nebuvo kačių. Jis ėjo verkdamas per mišką, kad negali niekur nieko pasidėti. Sutikęs gražią šviesią moteriškę. Ta moteriškė klausia:

- Žmogeli, ko tu verki?

Ūkininkas suprato, kad čia Marija, ir sako:

- Ko...

Kitą kartą velnias povą visaip kaip gražiausiai išrėdęs visokiom aukso, sidabro plunksnom, bet tiktai patiną, o patelės nebespėjęs išrėdyt - buvęs kelias plunksnas įkišęs, ir tos pačios iškritusios, nes gaidys pragydęs.

Užtai povo mėsa nevalgoma.

Visi medžiai turi akis ir mato. Tai jie sprogsta laiku. O uosis iš savo puikybės kažkada apako. Tai jis dabar kitų medžių klausia:

- Ar jūs jau išsprogę?

Medžiai sprogdami juokias iš jo, sako:

- Kad dar ne!

Kada medžiai jau seniai su lapais būna - pasako uosiui:

- Ko tu vis nuogas?...

Yra tokia žolė, kad jeigu ją pridėsi prie spynos - spyna atsirakins, prie durų - durys atsidarys, ir kur norėsi, ten įeisi. Norint tą žolę surasti, reikia, kai ežys išeina iš olos pasivaikščioti, apie olą prismaigyti šipulių. Parėjęs ežys negali įeiti į olą. Tada jis eina...

Viena moteriškė be galo bijodavusi gyvačių, kurių neskirdavusi nuo žalčių ir driežų. Panorėjęs jos vyras ją prie žalčių pripratinti, užmušęs žalčio patelę ir parnešęs namo. Žaltys nepastebimas sekęs įkandin žmogaus ligi namų, o kai žmogus padėjęs užmuštą patelę...

Ėjo kažkur žmogelis savais reikalais. Beeidamas pamatė po krūmu gulintį žmogų dideliais ūsais ir tarė jam:

- Ko taip raivais? Mesk tinginį ir kelkis! Matai, kad laikas brangus.

- Aš esu vėjas. Duok man ramybę ir eik tolyn nuo čia!

Kai žmogus nesiliovė žadinęs, tada tas vėjas,...

Ponas dievas viską sukūrė. Velnias sako:

- Pondieve, o ką aš bepadirbsiu?

- Ožką.

- O kaip ją reik dirbti?

- Lipdyk, lipdyk ant tvoros, ir nulipdysi.

Velnias lipdė, lipdė ir nulipdė ožką.

- Ai, - sako, - dieve, kad negyva, kaip jai gyvybę įduoti?

- Pūsk per užpakalį, ir įpūsi.

...

Seniau žmonės labai gerbdavo duoną. Tarp kartą, žmogui valgant, nulėkė vienas duonos trupinėlis. Jis pradėjo jo ieškot, bet niekaip negalėjo greitai rasti. Tuo metu kažkoks žmogus prie lango jam sako: - Greitai bėk, tavo kluonas dega! Pažiūrėjo - kaip tik, dega! „Na, - mano sau,...

Kada Adomas perėjo visas žemes, tai kur žengdamas koją užkėlė, tai čia paliko kalnai, o kur neužžengė, paliko pelkės ir nederanti žemė. O kur verkdamas apsistojo, tai čia pasiliko grioviai ir upiukai nuo ašarų, bėgantys savo taku ing vakarus.

O kada sugrįžo iš vakarų į...

Netoli yra beržas. Jis jau senas. Ėjom su tėvu malkų. Sako tėvas:

- Iškirsim tą beržą, reikės roges daryt. Tėvui prisisapnavo: „Bus jam laikas, dabar nė nekliudyk!"

Aš mėginau nukirsti. Įkirtimai užauginėja, ir jis vis stovi.

Kartą pradėjęs smagiai pūsti vėjas. Pribėgęs vaikas prie tėvo ir klausiąs:

- Kas čia taip pučia?

- Tai seneliukas vėjas.

- O kur jis yra?

- Agi gal kur pakrūmėj atsisėdęs ir pučia. Vaikas supyko ant vėjo ir nuėjo jo ieškot. Eina

eina ir mato: sėdi pakrūmėj seneliukas ir...

Kregždė išgelbėjo žmogų nuo žalčio.

Kai atskrenda kregždė ir sulipdo gūžtelę - ženklas, kad tie namai nedegs. Jei kas kregždės gūžtelę išdrasko, ta kregždė išskrenda laukan, susiieško žarijų, atneša, įkiša stogan ir uždega. Tą žmogų ji apleidžia tokiais garais, ir ant...

Gintarą seniau iš debesų išmesdavo. Viena žmona sekmadienį, vidurdienį, vaikščiojo po lauką ir rado iš debesio iškritusį didelį gintaro akmenį, už kurį ūkį nusipirko. Gintaro akmenį, sako, lengva pažint, nes jis yra lengvas.

Žmogus vaikščiojo darže ir rado - tarpe ežių guli ir miega vėjas. Pūtė pūtė, privargo ir atsigulė pailsėt. Vėjas pats nedidelis, bet labai dideli ilgi žili ūsai. Nes vėjas pučia pro ūsus.

Miške genys kalvis. Atėjo pas jį gegutė: - Ar neapkaustytum man ratų?

- Apkaustysiu. Atvežk.

Na ir atvežė. Pradėjo kaustyt: Tak tak tak, tuk tuk tuk, Tak tak tak, tuk tuk tuk.

Ir apkaustė.

Atėjo pas jį pempė:

- Jau man laikas važiuot šiltan kraštan. Apkaustyk, geny kalvi, man ratus.

...

Šuo pasisiuvo batus. Ir vieną kartą susitiko su kiškiu. Kiškis sako:

- O, kaip tau gerai - batus turi! Duok man pasimatuoti.

Šuo davė kiškiui pamatuoti batus. Kiškis apsiavęs kaip nudūmė, taip nudūmė.

Ir nuo to laiko šuo dabar su kiškiu nesugyvena.

Kaukas pašarus nešdavo. Užėjęs žmogus pas ūkininką paprašė nakvynės. Ūkininkas priėmė. Naktį girdi pro langą:

- Parvežiau tris vežimus šieno.

- Kur padėjai?

- Ant avilio.

Dabar tas ir galvoja: „Na, tai velnias! Kokie tie vežimai, kad ant bičių avilio uždėjo?"

Rytą jis eina...

Kitą kartą varnas ir skruzdė ginčijosi, katras jųdviejų daugiau pakels. Skruzdė sakėsi, kad ji pakelsianti tris kartus daugiau už varną. Bet varnas, žinoma, netikėjo ir, tą girdėdamas, juokėsi. Į jų kalbą įsikišo dievas, kuris suprato skruzdės kalbą. Jisai paėmė...

Vieną kartą žmogus atsigulė aukštielninkas ir guli. Ir užmigo. Eina kitas žmogus ir mato, kad guli žmogus, o ant jo krūtinės sukaliojas žaltys: tai vienon pusėn pažiūrės, tai kiton. Priėjo jis arčiau ir mato, kad gyvatė tyko žmogų įkirst, nori kaip nors prieit, o žaltys...

Kai kam atrodo, kad kaip tos dėmės ant mėnulio, tai mergaitė neša vandenį.

Sako, kad kadaise toj mergaitė buvo našlaitė. Pamotė ją vis siuntė į darbus. Skriausdavo, mušdavo. Ta pamotė buvo ragana. Kartą ji nusiuntė ją vandenio nešti. Užpykusi prakeikė ir nusiuntė į mėnulį....

Saulė ir vėjas derėjęsi, kuris nuvilksiąs žmogui sermėgą. Vėjas pirmas ėmęs pūsti; pūtęs smarkiai, pūtęs palengva - žmogus vis su sermėga ir su sermėga. Tik saulė ėmus šildyti - žmogus tuoj ir nusivilkęs.

Dievas sukūrė aviną be ragų, užtat jį visi skriaudė. Tuomet jis nuėjo pas dievą ir ėmė prašyti, kad dievas duotų jam atsiginti kokį nors įrankį.

Dievas, kai avinas visas skriaudas įrodė, davė jam ragus.

Nuo to laiko ir liko avinas su ragais.

Kitą kartą ponas dievas sukvietė visus žvėris ir žmones kelio taisyt. Visi susirinko ir kelią greit pataisė. Tik vienas kurmis neatėjo. Ponas dievas ir klausia jo:

- Ko, kurmi, kelio taisyt neatėjai?

- Kam man tas kelias reikalingas? Aš visą gyvenimą po žeme gyvenu, savo urvus...

Pagavo kartą katė žvirblį ir jau ėst ruošias. O žvirblio gudraus būta. Tas ir sako: - Ar prauseis prieš valgydama?

- Ajajai, vos neužmiršau, - prisiminė katė ir, pasidėjus žvirblį, ėmė praustis.

Žvirblis kiek pagulėjo, o paskui tik purpt - ir sėdi ant šakos.

- Tai dabar kitų...

Kadais, seniai tai buvo - žuvys rinko sau karalių. Lydeka žuvų susirinkime ir sako:

- Aš esu pati didžiausia ir pati stipriausia, tai aš ir esu jūsų karalium.

O visos žuvys atsakė lydekai:

- Maža, kad tu esi stipri ir didelė. Sako, yra valstybių ir didelių, ir mažų, bet kartais...

Dievas liepė visom paukštėm eit sodint medžių. Visos paukštės ėjo, tiktai nėjo viena kregždė. Užtat ana dabar lizdo nesuka medy, o tiktai po stogu.

Kadais per žemę vaikščiojo velnias. Beeidamas užėjo tokion vieton, kur buvo šuva palaidas, bet labai piktas. Velnias priėjo per arti namų. Šoko šuva ant jo. Gerai velnias bėgo, o dar geriau jį šuva vijo. Neturėdamas kur dėtis, velnias šoko medin. Tuo kartu šuva privijo ir įkando jam...

Kitą kartą siuntė viešpats dievas gandrą į pragarą vėlių išvaduoti. Velniai jį tenai pagavo ir įmetė į dervos katilą. Nuo to ir paliko tasai gandras juodas, o žmonės jį pragaro gandru vadina.

Balti akmenys kaip stikliniai yra velnio akmenys. Jų nereikia imti, nes gali pradėti tvinkti rankos. Jei užmina koja, tai koja pūliuoja.

Kartą pelėda susiginčijo su varna. Pelėda sako:

- Mano vaikai gražesni! Varna sako:

- Mano vaikai gražesni! Pelėda vėl sako:

- Mano vaikai gražesni!

Varna supyko ir iškirto pelėdai akį. Užtat pelėda dieną ir nemato.

Ėjo dievas, senelis koks ėjo. Ir moteriškė pjauna rugius.

- Padėk Dieve!

- Dieve, užmokėk!

- Parodyk dabar man, žmonele, kelią. Ji sako:

Aš neturiu laiko - man reikia rugiai pjaut. Na, gerai, kad tau rugiai reikia pjaut, tai pjauk. Tada eina - šienauja vyriškas.

- Padėk Dieve!

- Dieve,...

Pavietrė žmogui nosį su pirštais suspausdavus ir nuo to turėdavęs mirti. Vienas kažkoks žmogus malęs. O kai mala, tai nosį krutina. Ji graibius graibius nutverti už nosies, bet per krutėjimą negalėjus sugriebti. Tas žmogus ir išlikęs gyvas.

Seniau žmonės žinojo, kada mirs. Nu, jisai jau žino, kad jau, va, šiandien, ryt mirs, ir jam reikia tvora tvert. Tai jis šiaudinę tvorą tveria, iš šiaudų. Eina dievas.

- Ką, - sako, - darai?

- Tvorą tveriu.

- E kol, - sako, - iš šiaudų?

- E kam man, - sako, - aš jau mirsiu.

- A tai tu,...

Vienam medžiotojui labai sekėsi medžioti. Kur tik jis eidavo, ten nušaudavo. Sykį jis sugalvojo nušauti gandrą. Gandras visai netoli jo varlinėjo. Prisidėjo šautuvą ir nušovė. Kai tik gandrą nušovė, daugiau jokio žvėrelio nė paukščio negalėjo nušauti. Mat nušovė savo laimę,...