Trumpos sakmės

Vienas našlaitis ėjo keliu ir jam ant krūtinės susimetė bičių spiečius. Kaimynas bites susėmė avilin ir našlaitį priėmė bičiulijon. Nuo to karto abiem labai sekėsi bitės.

Užtat sakoma: našlaičiai dalingi!

Kai Adomas nuėjo pas dievą skųstis, kad Ieva neklauso, tai dievas jam brūkšt pirštu apie nosį, apie barzdą - išaugo barzda ir ūsai. Kai nuėjo, tai Ieva iš tolo bijo Adomo.

Dar baudžiava buvo, žmonės laikrodžio neturėjo. Dirbo dirbo ir laukė vakaro, o saulė vis aukštai, vis nesileidžia. Nu, ir kaip ją pasiekt ir nutraukt? Tai žmogus iš vagos pasiėmė saują smėlio ir pylė į saulę. Iš šito smėlio vieversys nuskrido į saulę ir pradėjo čirikuot...

Įėjo vienon pirkion elgeta ir šeimininkui sako: - Prie namų dega tokia mėlyna ugnelė. Šeimininkas suprato, kas per ugnelė. Greit išbėgo ir ton vieton padėjo duonos bandelę. Paskui išsikasė pinigus. Pinigai buvo tiek gilumo, kiek duonos bandelė storumo.

Kai dievas kūrė pasaulį, tai kažkokią sėklą sėjo - ir iš jos darėsi žemė. O tuo kartu prie dievo buvo šitas, kuris dabar yra velnių viršininku, - Licipėras. Tai anas ėmė tos dievo sėklos ir pasisėmė burnon. Pradėjo jam ta sėkla žiaunas plėšt - pradėjo burnoj augt. Tai jam...

Rudenį ant dangaus atsiranda šviesi juosta. Tai Paukščių Keliu vadinasi. Jie, kai naktį lekia už marių, labai neregi. Tai dievas padarė, kad jiem būt šviesu. Rudenį šita šviesa regėt ant dangaus.

Velnias, pamatęs, kaip pondievs sukūrė žmogų, pavydu nesiliaudams sušukęs:

- Didelis čia daiktas, ir aš galiu tokį pat padaryti!

Ir pradėjęs molį minkyti.

Minkęs ir suminkęs žmogystą. Pūtęs dvasią, įpūtęs, ir žmogysta atsigavusi. Priėjęs pondievs, apveizėjęs žmogystą...

Labai dažnai pūsdavęs Vakaris vėjas ir vieno žmogaus visus stogus sušiaušęs, suardęs. Jam taip įsipyko ir jis nuėjo ieškot paties vėjo.

Ėjęs ėjęs ir radęs pamarėj seną seną seneliuką, labai apiplyšusį, visą skvarliuotuotą ir net be kelnių. Jis turėjęs dūdelę ir vis...

Mano tėvas liuob taip pasakos:

Vaikai, ar jūs žinot, iš kur grybai atsirado? Sako, ėjo dievas su šventu Petru, kai vaikščiojo ant žemės. Ir šventas Petras, eidamas pro rugių lauką, nuskobė vieną varpelę. Nuskobė ir pakando grūdelį išėmęs. Dievas ir sako:

- Ko lieti? Juk jis ne...

Senų senovėje ganė du broliai avis. Vieno vardas buvo Kainas, o kito Abelis. Jie vieną kartą susipyko. Tada paėmė Kainas ir užmušė Abelį. Grįžo Kainas su banda avių namo, o tėvas klausia:

- Kur yra Abelis? Kainas atsakė:

- Aš užmušiau.

Tada tėvas prakeikė sūnų ir pasakė:

...

Rugys, miežis ir aviža susitarė žiemoti lauke. Avižai vienai šalta pasidarė, ji ir sako jiems:

- Leiskit mane namo, aš pasiimsiu savo dukrelę, mum dviem susiglaudus bus šilčiau.

Aviža, kai nuėjo, ir negrįžo. Tai kaip ji norėjo būt dviejuos, taip ir liko - vienoj makštelėj visada...

Pasakojo seni žmonės ganant arklius. Kūrenant ugnį sakydavo, kad su ugnim reikia vaikam elgtis labai atsargiai, kad ugnis yra labai šventas daiktas. Žmonės kadaise neturėjo ugnies, na, ir dievas pagailėjo žmonių ir per balandį siuntė ugnį. Ir balandis, nešdamas tą ugnį per jūres...

Grybas abriedukas norėjo kadaise vesti žibuoklę. O jai jis labai nepatiko.

- Geriau jau aš mirsiu negu tekėsiu už tokio bjauraus grybo!

Ir pavasarį, kai tik abriedukai ima augti, žibuoklės numiršta ir nebežydi jau.

Senovėj buvo dideli vandenai. Ir žuvys išgalvojo giesmes. Buvo tokios žuvys - pusiau žuvis, pusiau moteris - ir dainavo giesmes. Nuo jų ir žmonės ėmė giedot.

Nežinau, kiek metų turėjau, bet jau daugiau negu dešimt, kai ganiau gyvulius Sarakovkos kaime, pas Biveinį.

Kartą radau tvarte po loviu žalčio kiaušinius ir įsinešiau paėmęs pirkion. Pamatęs šeimininkas liepė išnešti atgal - padėti, kur radau. Išnešiau. Bet kol aš juos turėjau...

Dievas surinko visas bjaurybes maišan ir padavė bobai nunešt ežeran ir įmesti. Liepė nešant nežiūrėt. Bet kur tau boba iškentės nepažiūrėjus. Ji atrišo maišą ir pažiūrėjo. Kai atrišo, tai išbėgo visos bjaurybės. Pradėjo šliaužt, ropot - ir visos išbėgo. Boba nusigando ir...

Kūčių vakarą viena mergaitė, atsistojusi prie veidrodžio, būrė, už ko ištekės. Žiūri - prie šono stovi kareivis su kardu. Ji griebė už kardo, ištraukė, o kareivis pražuvo. Mergaitė įdėjo kardą į skrynią.

Po kiek laiko sugrįžo vaikinas iš kariuomenės į tą kaimą. Jis...

Aš nuėjau į dvarą. Ėjau pro dvarą, ir buvo tokia obelis. Pamaniau: „Įlipsiu į obelį, pasikrėsiu obuolių." Aš nieko nematau, o man kas sako:

- Nelipk! Išmes tave iš obels!

- Ne, kvailių pasaka! Velnias manęs neišmes! Aš įlipau į tą obelį - ir kad mane metė! Aš nieko

nejaučiau....

Yra sakoma, kad kiekvienam žmogui kiekviename miške yra užaugę tam tikras skaičius grybų. Ir jei žmogus apvažiuotų visus miškus, visuose miškuose rastų grybų, bet tik tiek, kiek jam išaugo. Kitų žmonių grybų jis nepamatytų. O jei savo nepaimtų, tai jo grybai supus, bet kitas...

Viena tarnaitė, valydama stalą, trupinių niekad neišmesdavo laukan, bet, susipylus į burną, suvalgydavo.

Kartą, jai bešluostant stalą, atėjo kaimynas. Prie jo ji gėdijosi pilti trupinius į burną ir turėjo suspaudusi saujoje. Kaimynas klausia:

- Ką tu čia turi toje saujoj?

Ji nieko...

Dievas dalijo visiems darbus. Giltinei sako:

- Tu gausi eiti žmones pjaudama. Giltinė nusiskundė:

- Ant manęs žmonės pyks. Dievas sako:

- Sudėsiu priežastį.

Užtat visada mirtis būna su priežastimi: jei kas užsimuša, jei kas paskęsta - nėra ko giltinės kaltinti.

Žmogui prisisapnavo, kad velnias kels pinigus iš vienos vietos ir neš pro Stirbio kryžių. Sekmadienį, dvyliktą valandą, pirma eis ponas drūtas su didele juoda skrybėle, juodai apsitaisęs, po paskui lėks šuo, juodas kaip sabalas, dar po paskui lėks kiaulė, priūdrojus, didelė. Jam...

Mano tėvelis pasakojo, kad dar tada, kai buvo jaunas, ėjo iš darbo namo pro užkeiktą kalną, nešėsi kirviuką ir kaltuką. Priėjus kalną, taką ir užstojo lyg koks pakulų ar pelų maišas. O buvo jau vėlus vakaras, vos ne vidurnaktis. Tas maišas jam šlamšt ant pečių. O toks sunkus...

Boba sako, kad akmenys augo. Lijo tokie lietūs akmenimis, ir kurie didesni, tie įlindo žemėn, o mažesni viršun, ir jie augo. Paskui gyveno tokie žmonės. Ir jie buvo tokie stebuklingi, šventi. Ėjo nėščia moteriškė ir nešė savo vaiką, ir nusgurino koją (basi vaikščiojo).

- Tai, -...

Nuėjo kadais voras pas dievą ir sako:

- Šitoj skruzdėlė yra labai gobši, - sako, - ji viską praryja, suneša savo lizdan, kad per ją nieko negalima paragaut ko skanesnio.

Dievas paklausė vorą:

- Tai nejau ji taip daug ryja, kad tu nieko per ją negali ir paragaut?

Davė angelui diržą:

...

Kai aš buvau maža ir gyvenau pas tetą Paalsy, sykį kad užėjo perkūnija, kad davė į liepas prie Alsos, tai manėm, kad viską ten suskaldė. Paskui nueinam mes kelios į Alsą, ugi ir radom ant žvyro tokią kulką didelę, į abu galus smailyn sueina. Paimu - ugi dar karšta besanti....

Kelios moterys buvo riešutaut. Eina jos namo, mato - šalia kelio stovi baravykas. Tas baravykas toks didelis, kad ir neapsakyt! Viena moteris paėmė tą baravyką išrovė, pintinėlėn įsidėjo ir nešas namo. Neša, neša, prie pat kaimo tas baravykas iššoko ir sako:

- Dėkui, kad panešėjai! -...

Karvelis buvo gudas, o strazdas lietuvis. Strazdas tankų lizdą sumūrijo, o karvelis retą, ir jis prašo strazdo:

- Padėk tu man lizdą sudaryt tokį kaip tavo. Tai strazdas sako:

- Gerai, padėsiu. Karvelis klausia:

- Ko pirmiausia reikia?

- Pirmiausia, sako, - reikia padėt šakučių....

Dievas, sukūręs medžius, augalus, žoles, nebuvo paskyręs žolėms vardų. Tuomet vieną kartą liepė susirinkti visoms žolėms. Prisirinko daugybė žolių. Dievas pavadino jas įvairiais vardais.

Po kurio laiko, kažkur eidamas, rado lyg matytą žolę. Dievas paklausė žolės, koks jos...

Dievas sukūrė gyvūnus. Mato, kad jiems kažko trūksta. Tada padarė akis, sušaukė visus ir dalija:

- Dvi akys laputei, dvi ežiukui, dvi pelytei, dvi... ir t. t.

Išdalijo visiems po dvi akis, tik pamiršo atiduoti vėžiui. Pastebėjęs savo klaidą, ištiesė ir vėžiui. Užpykęs vėžys...

Kai dievas sukūrė pasaulį ir gyvulius, tai davė visiems vardus. Norėdamas sužinoti, ar visos žuvys žino savo vardus, pradėjo jas klausinėti. Visos žuvys žinojo. Plekšnė girdėjo, kaip dievas jos vardą šaukė, bet tyčia neatsiliepė. Tada dievas dar smarkiau šūktelėjo:

- Plekšne,...

Kiškiui labai liūdna buvo, kad jį visi baido, o jo niekas nebijo. Nuėjo jis skųstis dievui:

- Jau geriau būtų, kad aš nieko neregėčiau, - sako jisai, - kas prieš mane daros!

Dievas ir padarė kiškiui taip, kad jis dabar regi tiktai iš šono, o iš priekio, nors kariuomenė eitų, vis tiek...

Mano tėvelis kadaise buvo jūrininkas. Jis sugavo tokią žuvį - pusė žmogaus, pusė žuvies. Ir paleidęs sako:

- Kad ji taip graudingai į mane žiūrėjo - gal ir ji sielą turėjo? Tai ir paleidau.

Kalnuose būdavo tokie žmonės, kurie turėdavo vieną koją, vieną ranką ir vieną akį. Tai jie susieidavo poron ir susiėmę taip bėgdavo, kad niekas jų negalėdavo pavyti, tik galėdavo nušauti.

Kartą dievas su šventu Petru ėjo pasivaikščioti. Beeidami pamatė, kad velnias su boba pešasi. Dievas liepė Petrui perskirti. Petras skyrė, bet negalėjo, nes juodu buvo susikabinę į plaukus ir rovėsi. Petras nuėjo pas dievą ir pasakė, kad negali perskirti. Dievas dar liepė eiti ir...

Vienas žmogelis išėjo miškan su šautuvu pamedžiot. Pasitaikė jam kažkoks žvėris šauti - ir nenušovė. Tada atsisėdo ant kelmelio ir vėl prisimušė šautuvą. Tuo laiku atėjo velnias ir klausia:

- Ką tu, žmogeli, darai?

Žmogus atsakė:

- A, užrūkau savo pypkę.

Velnias sako:

- Gal...

Plaukė laiveliu du žvejai iš Meironių - Jonas Lieninys ir Valocka Ivaškevičius. Jie žuvavo. Jiems besiiriant, pakilo labai didelės bangos, ir iš ežero pasirodė labai didelė žuvis, panašiai kaip arklio galva, ir skubiai į jų laivą plaukė. Jie išsigando ir vos pabėgo į krantą.

Buvę pusčiai, kurie išpustydavę iškultus, o neišvėtytus javus. Kad, gaidgystėj iškūlę, žmonės palikdavo javus, sustumtus į krūvą, o išaušus dienai, eidavo vėtyt, tai grūdų maž berasdavę - tiktai vienus pelus krūvoj.

Kartą užėjęs juos ūkininkas bepustančius. Jie ėmę...

Mėšlavežis buvo su talka. Ir važiavęs piemenukas. Ir jis matąs - akmuo nukritęs. Senelė sakanti:

- Neužkliudyk!

O jis nežiūrėjo ir, kai važiavo, užkliuvo už to akmens. Ir tas akmuo pradėjo smarkiai riedėti iš paskos. Ir tiek bėga, kad net su arkliu, matos, kad neišbėgs. Tas...

Vasaris vėjas esąs apsitaisęs žaliais rūbais, Rytinis - rausvais, Žiemys - baltais, gauruotais kailiniais, o Vakaris - tai visas suplyšęs ir lopiniuotas.