Važiuoti ponaičiukai

Lygumų parapijoj kažkokio sodžiaus ūkininkui kelias iš eilės naktis prisisapnavo, kad jis eitų ir išsikastų paslėptus pinigus. Žmogelis neberimdamas nuėjo pasiklausti kunigą. Kunigas jam patarė eiti. Vieną vidurnaktį žmogelis nuėjęs pradėjo kasti. Atkasė kokį stuomens gilumą ir rado didelį katilą. Bet tas katilas buvo taip gudriai užkastas, kad pinigų tuoj negalėjo išsiimti. Pradėjęs apie katilą darbuotis, išgirdo, kad kažkas atvažiuoja. Privažiavo gražiuos ratuos ir gražiu arkliu du ponaičiai. Ir klausia:

- Ar niekas čia nevažiavo?

Žmogus atsakė, kad nevažiavo, ir ponaičiai nusiskubino toliau.

Tik spėjo tie nuvažiuoti - pamatė, kad vėl atvažiuoja vienas ponaičiukas pakinkytu ožiu. Privažiavęs ir klausia:

- Ar niekas čia nevažiavo?

Žmogus atsakė, kad važiavo.

Paskui vėl klausia:

- Ar aš juos dar pavysiu, ar ne?

Žmogus atsakė, kad jie dar netoli bus nuvažiavę, ir juos dar pavysiąs. Ponaičiukas įsisėdo ir nuvažiavo toliau.

Žmogus skubina sušilęs, net uždusęs, kad tik greičiau atverstų katilą ir išsiimtų pinigus. Važiuoja pro šalį jaunas ponaičiukas, rogelėse žąsiuką įsikinkęs. Privažiavęs prie žmogaus, klausia:

- Ar nevažiavo kas pro šalį?

Žmogus, jau užpykęs, atsakė, kad važiavo. Ponaičiukas vėl klausia:

- Ar aš juos pavysiu, ar ne?

Žmogus nebeiškentęs piktai atsakė:

- Ką tu velnią su žąsiuku pavysi!

Kai tik tuos žodžius ištarė, tuoj sučežėjo prie pat kojų, ir katilas su pinigais nudundėjo žemyn. O ponaičiukas nubėgdamas skaniai nusijuokė.