Velnias ir stogdengys

Pabaigus bažnyčią statyti ir stogą dengti, kalant paskutinę vinį, velnias bestovįs. Ir kai tik baigs įkalti, jis tą dirbėją už sprando nustums, kad užsimuštų.

Vieną kartą atsitiko taip. Meistras žinojo, ką reikia padaryti, kalant paskutinę vinį, kad velnias jo nenustumtų. Kaldamas paskutinę vinį, kalba:

- Dar trūksta vienos vinies, reikia lipti žemėn pasiimti ir sugrįžus įkalti.

Ir jis, kūjį palikęs ant stogo, nulipo žemėn. Nulipęs sako:

- Dėkui ponui Dievui, visą darbą baigiau.

Velnias, išgirdęs ant stogo, perpyko ir, pagriebęs

paliktą kūjį, iš visų jėgų paleido žemėn, norėdamas ant žemės užmušti meistrą. Bet kūjis nepataikė ir šalia meistro įlindo į žemę.

Mat velnias nežinąs, ką žmogus galvoja, bet tik ką kalba.