Velnias po velėna

Kartą velnias su Perkūnu ginčijosi. Perkūnas žadėjo užmušti velnią. Velnias jam sako:

- Aš palįsiu po troba. Perkūnas atsakė:

- Aš ir ten mušiu! Velnias sako:

- Aš lįsiu į medį.

- Aš ir ten mušiu!

- Aš lįsiu po akmeniu.

- Aš ir ten mušiu!

- Aš lįsiu po kalnu.

- Aš ir ten mušiu!

- Aš lįsiu į pirtį.

- Aš ir ten mušiu!

- Aš lįsiu į bažnyčią.

- Aš ir ten mušiu!

- Aš lįsiu po altorium.

- Aš ir ten mušiu!

- Aš lįsiu į kieliką.

- Aš ir ten mušiu!

- Aš lįsiu į monstranciją.

- Aš ir ten mušiu!

- Aš lįsiu po atgal atvirtusia žemės velėna.

- Čia aš tavęs nemušiu. Gali čia gulėti.

Nuo to laiko velnias slepiasi po velėna, kad Perkūnas jo neužmuštų. Tai, kai vyrai aria laukus, saugojasi, kad ariant neatvirstų velėna. O senos bobos seniau pasikaišydavo sijonus, pasiraitodavo rankoves. Tačiau kai pamatydavo - ateina debesys su griausmu, atleisdavo sijonus ir rankoves. Jei neatleistų, trenktų Perkūnas, nes ten irgi slepiasi velnias.