Velnio kumeliokas

Mano tėvas Kostas Dubaka sirgo trejus metus drugiu. Visokių vaistų prigėrė - nieko nepadėjo. Kažkas patarė, kad reikia valgyt nuo kapų rūgštynes. Kurį laiką valgė rūgštynes. Valgydamas kartą guli saulutėje aukštielninkas ir, kad saulė jam akių nedegintų, ant akių užsidėjo skiedrą. Tik mato - ateina koks ponaitis ir sako:

- Šitas kumeliukas, rodos, ne mano. Mano buvo ne laukas, o šitas laukas. Gana! Jau ant šito pajodinėjau. Dabar eisiu Antalgėn prie Aloyzo.

O tas Aloyzas drugiu besirgdamas ir mirė.