Vilkės atsilyginimas

Kitą sykį vaikai ganė karves miške. Ir jie beganydami užėjo mažus vilkiukus. Jie susitarė - iškrėsti pokštą. Nusidrožė iš medžio mietukus ir užkaišiojo visiems vilkiukams užpakaliukus. Ir sudėjo atgal į lizdą.

Parėjo ta vilkienė, veizi: tų vilkiukų akys pilnos ašarų, tiek jie cirpia, tiek cirpia. Ji pradėjo veizėti ir galvoti, kas čia yra. Pamatė, kad užpakaliukai užkaišioti su tais pagaliukais.

Bėga ji, ir eina žmogus per mišką. Ėmė jį gintis. O tas žmogus bėgti. Suginė tą žmogų, dantimis paėmė už skverno, duoda su uodega ir vedas į mišką. Jau ar taip, ar taip - tas žmogus eina. Ir nusivedė į mišką. Privedė prie urvo, pati cypia ir lenkia už to skverno prie urvo, prie tos skylės. Jis pasilenkęs pažiūrėjo, kas ten yra, veizi, kad vilkiukai. Pagalvojo: „Reikia paveizėti, kas jiems yra." Ištraukė vieną, veizi, kad užpakaliukas užkištas su mietuku. Ištraukė. Paveizi kitus. Ir tiems ištraukė.

Ta vilkienė įlindo prie vilkiukų į urvą, o tas žmogus nuėjo sau.

Eina jis per mišką. Ir išgirdo, kad atbilda. Veizi, kad atlekia vilkienė ir atsineša avį. Užlėkė už akių, pametė ir pati nubėgo į mišką.

Tas žmogus parsinešė tą avį ir suvalgė su vaikais.