Vilko kerštas

Seniokas anksti ėjo bažnyčion į rarotines. Ir rado - miške guli vilkas. Tai jis įsidrąsinęs, lazdelę turėjo ir užšėrė gerai jam per kojas. Jis kaip šoko, tai net jam užspyrė akis samanom. Ir nubėgo.

Seniokas perdien išbuvo. Grįžtant jau po pietų atgal namo, žiūri - toj vietoj stovi jo avytės galva. Jis nesitiki - kaipgi, palikau namuos avytę, o dabar čionai, kur vilkui šėriau per kojas, atnešta.

Pareina namo, žiūri - kaip tik jo avytės ir nėra! Ir neberado daugiau; tikrai jo ir buvo avytė papjauta - įsikąsta ir išvesta.