Vilktakis tėvas

Dar nelabai didelė buvau, nuvažiavau kartą į svečius pas dėdę Radviliškyje. Pamenu, kad buvo pati šienapjūtė. Vakare, parginęs bandą, piemuo ėmė sakyti, kad to paties kaimo gyventojas atėjęs su dukterim grėbti pamiškėj šieno, kur ir tas piemuo ganė. Apie pietus tėvas dukteriai sakąs:

- Aš einu į mišką kokiam pusvalandžiui, ir žiūrėk, jeigu atbėgtų vilkas, nemušk jo su grėblio dantim į galvą, tik ginkis su kotu.

Ir nuėjo.

Pabuvo kiek laiko, sako piemuo, aš pasivariau bandą toliau nuo pamiškės ir ganau. Gi tik žiūriu, kad atbėga vilkas, o toks didelis, ir tiesiai pro šalį mano bandos pas tą dukterį. Na, ir pult! O ta gintis. Gynės gynės su grėblio kotu - nieko nepadaro. Apsuko grėblį ir tiesiai su dantim vilkui į galvą. Gerokai apkruvintas vilkas nubėgo sau į mišką, į mano bandą nė nepažiūrėjęs.

Praėjo vėl koks pusvalandis, ateina kaimynas kruvina galva.

Apie tą kaimyną seniai buvo šnekėta, kad jis vilktakis. Netikėjom piemeniu. Pritemus nuėjo pati dėdienė. Ir iš tikrųjų rado kaimyną gulintį su apraišiota galva, taip kaip piemuo sakė. Nori - netikėk, o viskas kaip ant delno, žinai gi, niekas nesisakys, patys slepia.