Vis velnias kaltas

Velnias, eidamas per girią, pamatė žmogaus arklį, įklimpusį į raistą, ir mano sau: „Ateis tas žmogus ir vers man bėdą, sakys: „Negi velnias tave čia įkišo?" Reikia jį ištraukti iš raisto." Kada ištraukė, žiūri, kad purvinas. Vėl velnias mano sau: „Vėl bus man bėda - žmogus atėjęs sakys: „Negi velnias arklį išpurvino?" Reikia numazgot." Numazgojo, žiūri - šlapias. Vėl velnias mano: „Bus bėda - sakys „Negi velnias iššlapino?" Reikia ir išdžiovint." Parovė sausos žolės ir uždegęs pradėjo džiovinti. Bedžiovindamas apsvilino. Tada velnias visai nusigando ir tarė: „Na, dabar tai tikrai man bus bėda!"

Ir tuoj žmogus atėjo arklio vestis dirbti. Vedasi ir uodžia: koks čia velnias smirda? Žiūri, kad arklys apsvilintas, ir suriko:

- O negi velnias čia tave apsvilino? Kad jis derva pasileistų!

Velnias: „Matai, aš gana žmogui gero dariau kaip manydamas, o jis mane kaltina ir dar sako, kad aš derva pasileisčiau. Kad ne aš, jis būtų radęs negyvą prigėrusį arklį."

Paskui velnias, pasitikęs girnių, prašė, kad jį, paslėpęs maiše, pro dvarą ir pro tą žmogų praneštų. Girnius įsidėjo velnią į maišą, užsidėjo ant pečių ir neša. O žmogus pamatęs:

- Vai kokį tu velnią ten neši maiše?

Velnias: „Kaip man, taip ir man - ir maiše negaliu pasislėpti."

Kada nešė pro dvarą, dvariokai lauke dirbo. Pamatę rėkė:

- Ar matot, girnius maiše velnią neša!

O kiti dvariokai:

- Velniai jį žino, gal jis šimtą velnių neša. Reikia pavyti ir pažiūrėti!

Dvariokai vytis, o velnias maiše duoda girniui į kuprą, liepia bėgti. Girnius parpuolė bebėgdamas. Velnias išsirito iš maišo ir bėgo į raistą pasislėpti.

Dvariokai vijosi velnią ir besivydami įklimpo į raistą, sušlapo ir išsipurvino. Velnias pasislėpė. Dvariokai grįždami keikė:

- O kad jį šimtas velnių! Velnią vijomės ir patys lyg velniai sušlapom, į velnią mes dabar panašūs!

O velnias atsiliepė:

- Dar aršesni jūs ir už velnią!