Vištakojė ir gaidžiakojė

Buvo audėja Braškakojė. Ją taip vadino, kad einant braškėdavo kojos. Kartą ji prietemoje baigė austi drobę. Pamatė, kad trobon įėjo dvi laumės. Viena buvo su vištos kojomis ir marška apsisupusi, o kita buvo su gaidžio kojomis ir šiaudais apsikarsčiusi. Viešnios įėjusios tarė:

- Braškakoje, Braškakoje, paduok mums šaudyklę.

Audėja joms padavė šaudyklę. Tada Vištakojė papūtė į šaudyklę ir padavė Gaidžiakojei. Toji taipgi į šaudyklę papūtė. Tada laumės atidavė Braškakojei šaudyklę ir tarė:

- Dabar būsi dar geresnė audėja ir nepavargsi ausdama!

Viešnios išėjo.

Nuo to laiko Braškakojė tikrai daug geriau ausdavo ir niekuomet nepavargdavo. Geresnės audėjos už ją visoje apylinkėje nebuvo.

Tos pačios laumės buvo aplankiusios ir kitą mergaitę - tinginę. Ją taipgi rado prie staklių sėdinčią. Laumės paprašė, kad joms duotų šaudyklę. Bet toji šaudyklės nedavė. Tada laumės jai tarė:

- Nuo šio karto būsi niekam tikusi audėja!

Ir laumės išėjo.

Tai mergaitei tikrai nesisekė austi, tik siūlus gadindavo.