Vištos išpranašauta laimė

Vienam žmogui reikėjo į turgų važiuoti. Ir užgiedojo višta. Jis nevažiavo, bijo važiuoti, kad kokia nelaimė neatsitiktų. Antrukart vėl rengėsi važiuoti - ir vėl višta užgiedojo. Ir vėl jis pabijojo, kad kokia nelaimė neatsitiktų, ir vėl neišvažiavo. Pristigo jau ir duonos, ir visa ko. Trečiąkart rengias važiuot - ir vėl višta užgiedojo. Žmogus, sugriebęs vištą, nukirto jai galvą. Vis tiek, kaip bus, taip bus - važiuosiu!

Nuvažiavo turgun, nusipirko duonos - rugių du maišu. Parvežė namo. Žmona pylė rugius džiovinti, nukrito koks mazgelis. Atrišo ir rado auksą suvyniotą. (Mat moteris buvo nuo vyro paslėpusi, o jis nežinojo ir pardavė.)

Tai tokią laimę višta išgiedojusi! O šis ją nužudė. Tai jam ir sapne sapnavosi ta višta. Ji barėsi ant šeimininko:

- Aš tau laimę giedojau, o tu man galvą nukirtai...