Žiedas už apivaro

Joninių naktį ėjo bernas per mišką. Ėjo užsigalvojęs. Ūkininkas nekoks buvo, labai mygo prie darbų, o valgį prastą duodavo. Tai bernui nelinksma buvo. Nepamatė, kaip papartynan įbrido. O buvo lygiai dvylikta. Tą valandą paparčiai pražysta, ir žiedai tuoj nulekia ir išnyksta. Tai vienas toks žiedas ir užlėkė bernui už apivaro. O paparčio žiedas stebuklingas. Ir pamatė bernas kiaurai žemę: kur pinigai užkasti guli, kur auksas paslėptas, kur kitokie lobiai. Eina per mišką, o po vienu kelmu mato pinigus, po kitu akmeniu - auksą ir sidabrą. Iškas juos ir pats bus šeimininkas. Bet viską rytoj padarys, ko čia skubintis. Pirma iš tarnystės išeis. Ir kastuvo neturi. Negi nagais žemę kasi? Kas pažadėta - neprapuls. Taip galvodamas linksmas parėjo namo. Gultis susiruošė, apivarus atrišo - žiedas ir išsmuko. Išsmuko ir prapuolė. Ir bernas lobius užmiršo. Rytojaus dieną, kaip ir visada, darban išėjo. O pinigai, auksas ir sidabras ir dabar tenai guli, jei dar niekas neiškasė.