Zuikiai persekioja šaulį

Į Akmenos salą kitą kartą iš aplinkui šauliai eidavę glušokų šaudyti. Tie paukščiai esą didesnės veislės tetervinai ir labai sunkiai prieinami nušauti, nes labai esą klusnūs; iš tolo žmogų kvėpuojantį išgirstą.

Vieną kartą šeštadienio vakarą ten šaulys slenkąs pilvu, kad ką nors gautų nušauti. Šit atbėgąs zuikis jam priešais ir atsitūpiąs. Jis į tą šovęs - zuikis nė jud, nė krut. Prie to kits atsiradęs. Šaulys užtaisęs muškietą, šauna į tą - ir taip pat. Tas šaulys nebespėjęs nė muškietos užtaisyt, kai pradėję kiškiai rinktis: trečias, ketvirtas, penktas ir t. t. - koks dvylika susibėgę. Tas nusigandęs namo bėgt - tie visi zuikiai jam paskui. Tai tik pasilikę už durų, kai į savo gryčią parbėgęs.