Žvejai ir velnias

Kartą žvejai iš Skirvyčios nuplaukė iki Nidos. Ten pasidarė labai tylus oras, jokio vėjelio. Marios visai nutilo, laivai stovi vietoje. Jie nė kiek negali žvejoti ir lūkuriuoja pakraštyje. Jau ėmė temti. Žvejai norėtų žvejoti, ėmė kelti bures, bet jokio vėjo. Ir pamato, kad ateina toks ponas juodais drabužiais. Ir jis klausia, ar negalėtų jį perkelti į Šventelę. Prašo be jokios malonės, siūlo didelius pinigus.

- Kaip mes gabensim, kad nėra vėjo, - sako žvejai.

Bet tas ponas siūlo tokius didelius pinigus, kad viena žvejys susigundo:

- Mes galim pabandyti.

- Gerai, aš užmokėsiu.

Du žvejai pasikalba, pasitaiso burę ir sako:

- Kelsim tą žmogų.

Kai tik tas ponas įsėdo į laivą, tuoj ėmė vėjukas pūsti. Kai pairsto, vėjas dar stipryn, stipryn. Galiausiai jau juodu lekia kaip viesulas. O tas ponas stovi laive ir vis didyn auga. Žvejai bijo, kad laivas neapvirstų. Tuojau atplaukė prie Šventelės kaimo kranto. Tas svečias tik nusižvengė, pasispyrė, prikiauliojo valtį ir dingo krante. Tuojau nutilo ir bangos dingo. O buvo tamsi naktis. Žvejai keikia jį:

- Bjaurybė! Ketino užmokėti, o čia tik arklių mėšlo pridrėbė!

Naktį jie ir pradeda kast tuos mėšlus. Kasa ir vis meta į marias.

Rytą praaušus juodu veizi, kad buvę aukso pinigų, ant denio dar nukritę pora auksinių. Tada žvejai suprato, kad visą auksą iškasė.

Tas vyras turėjęs vieną arklio koją. Žvejai girdėję, kad naktį Šventelėj buvusios vestuvės, ir ten kažkas pasikoręs - uošvis ar kas. Tas ponas skubėjo paimti jo sielos. Dėl to ir siūlė labai daug mokėti - skubėjo, kad laiku atvyktų ir tą sielą paimtų.