Žvėrių karalius

Išėjo dvi kvieslės dainuodamos į vestuves kviesti ir paklydo girioje. Sutemo, ir radosi naktis. Jiedvi, baimingai aplink beklydinėdamos, pamatė tokiam krūmų tankumyne ugnį degant. Jiedvi artinos ir išvydo žmogų prie ugnies, o daugybė vilkų, apgulę apie ugnį, šildės. Jiedvi labai persigando, bet tas žmogus liepė artyn eiti ir nebijotis - tie vilkai nieko nedarysią. Jiedvi ėjo artyn, apsišildžiusios papasakojo, iš kur esančios ir kur ėjusios. Tai liepęs tas žmogus vienam vilkui jiedvi parvesti. Bet tas, dantis iššiepęs, prieš tauškęs, priešinos, bene prašęs algos. Žmogus atsiliepęs:

- Tu turi eit, kas iš tų namų popirm pro vartus iššoks - tai tavo alga.

Tai liepė tas žmogus tą vilką sekti. Ir jis jiedvi parvedė, jau dienai išaušus, namo. Bernai šėrė bandą, o kai vartus atvėrė, tai ėrys pro vartus iššoko, ir vilkas, tą paėmęs, į girią nusinešė.