Sutuoktuvės

Jaunieji, nusprendę tuoktis, apie tai pasako savo tėvams. Santuokos laimė priklauso tik nuo jų pačių. Todėl labai svarbu, kad toks atsakingas žingsnis nebūtų daromas neapgalvotai.

Mūsų laikais, žmonės turi visas galimybes gerai vienas kitą pažinti. Labai dažnai iki santuokos norom ar nenorom rodomas tik šventinis veidas ir pamirštama, jog vedybiniame gyvenime neišvengiama kasdienybė.

Jaunieji turi skaitytis arba bent jau atsižvelgti į vyresniųjų pirmiausia tėvų, patarimus ir pastabas. Apie ketinimą tuoktis būtinai reikia pranešti tėvams, kuriems jų vaiko džiaugsmai ir sielvartai iki amžiaus galo lieka jų pačių asmeninio gyvenimo dalelė.

Sužadėtuvių nereikia suprasti kaip pasenusio formalumo. Ir mūsų laikais jaunimo gyvenime tai labai reikšmingas laikotarpis. Nuo pačių jaunųjų priklauso, ar apie sužadėtuves bus paskelbta plačiam pažįstamų ratui, ar apie jas žinos tik patys artimieji žmonės. Apie sužadėtuves galima raštu pranešti giminaičiams ir artimiausiems draugams. Norint kortelės apatiniame kampe galima parašyti sužadėtuvių datą ir sužadėtinių adresus (sužadėtinės — kairiajame kampe, sužadėtinio — dešiniajame).

Gavusieji pranešimus raštu ar žodžiu pasveikina būsimuosius jaunavedžius. Apie sužadėtuves galima paskelbti giminaičiams ir draugams ta proga surengtos vakarienės metu. Tokią vakarienę paprastai daro jaunosios tėvai. Sužadėtiniai sėdi šalia vienas kito prie stalo šoninio krašto. Sužadėtinei iš dešinės sėdasi jos būsimojo vyro tėvai, sužadėtiniui iš kairės — būsimosios žmonos tėvai. Jaunosios tėvas trumpa kalba paskelbia sužadėtuves. Kalba baigiama tostu. Svečiai atsistoja, susidaužia su sužadėtiniais, po to su jų tėvais.

Sužadėtiniai elgiasi korektiškai, neužmiršta, kad jie ne vieni, ir savo jausmų viešai nerodo.

Darniai ir laimingai santuokai, ypač tada, kai gyvenama kartu su tėvais, be gerų savitarpio santykių, didelę reikšmę turi geri santykiai su vyro ar žmonos tėvais. Įsimylėjėliai labai dažnai elgiasi taip, tarytum be jų nieko daugiau pasaulyje nebūtų. Tačiau aplink yra žmonės, kurie gana įdėmiai ir kritiškai juos stebi. Priekabiausi teisėjai — jaunavedžių tėvai.

Kiekvienas geras sūnus (ar duktė), ir sukūręs savo šeimą, su tėvais turi būti toks pat rūpestingas ir dėmesingas, kaip ir anksčiau. Maža to, protingas vyras (žmona) visada bus atidus savo žmonos (vyro) tėvams ir visokiais būdais stengsis, kad jų savitarpio santykiai su sūnumi ar dukra būtų geri.

Sunki šeimyninio gyvenimo problema, temdanti daugelį santuokų, yra pavydas. Liaudies išmintis sako, kad „pavydas ir kvailumas auga ant vieno medžio". Pavyduolį galima raginti, kad ateitų į protą, bet padėti jam sunku. O juk tikroji meilė remiasi pasitikėjimu...

Jungtuvės

Santuoka įsigalioja, ją užregistravus civilinės metrikacijos skyriuje. Pagal mūsų įstatymus tuoktis gali žmonės, sulaukę 18 metų. Norint užregistruoti santuoką, reikia civilinės metrikacijos skyriui paduoti atitinkamą pareiškimą su dokumentais.

Jungtuvės vyksta specialioje patalpoje iš anksto paskirtu laiku. Jaunasis ir jaunoji atvyksta į jungtuvių vietą arba vieni, arba artimų giminių ir draugų lydimi. Svečiai tuo laiku jau turi būti susirinkę.

Kai jaunųjų pora įeina į santuokų salę, visi svečiai atsistoja ir nesisėda, kol neatsisės jaunieji. Jaunasis sėdasi jaunajai iš dešinės.

Metrikacijos skyriaus darbuotojo kalbos klausomasi stovint, paskui jaunavedžiai patvirtina santuokos aktą savo parašais.

Jei jaunasis sutuoktuvių žiedus būna iš anksto padavęs metrikacijos darbuotojui, pirma žiedas užmaunamas jaunajai, paskui — jaunajam.

Pareigūnui paskelbus, kad santuoka įsigaliojo įstatymiškai, visi atsistoja.

Pirmasis jaunavedžius pasveikina santuoką užregistravęs darbuotojas, paskui tėvai ir tik po jų svečiai. Svečiai sveikina ir jaunųjų tėvus. Jaunajai dovanojama gėlių. Jei gėlių daug, jas iš nuotakos paima kuris nors svečias. Jaunoji laiko rankose jaunojo dovanotas gėles. Iš santuokų salės pirmieji išeina jaunavedžiai, paskui juos — tėvai ir svečiai.

Jei jungtuvės vyksta pirmoje dienos pusėje, jaunieji ir juos sveikinusieji pietauja restorane arba namuose. Atšvęsti santuoką prie šventinio stalo galima ir keliomis dienomis vėliau.

Vestuvės — iškilmingiausia ir džiaugsmingiausia šeimos šventė. Pagal seną paprotį iškilmės dažnai prasideda jau vestuvių išvakarėse, kai jaunimas susirenka į atsisveikinimo su viengungišku gyvenimu vakarą. Ir šio vakaro dėmesio centre turi būti jaunavedžiai. Jiems adresuojamos šmaikščios linksmos kalbos, skaitomi atitinkami pamokymai, suprantama, taip pat jumoristiniai, pranašaujama ateitis ir t. t. Sąmojui ir juokavimams reikia žinoti saiką, stengtis jaunavedžių neįskaudinti.

Tą prieš vestuvinį vakarą paprastai dengiamas šaltų užkandžių stalas. Į pabaigą galima paduoti kavą ar arbatą. Stiprūs spiritiniai gėrimai tą vakarą nereikalingi. Čia nebūtina sėdėti prie stalo. Svečiai kviečiami 19—20 valandai, o skirstomasi ne vėliau kaip 24-tą. Į sekančią dieną švęsimas vestuves nebūtina kviesti tų, kurie dalyvauja atsisveikinant su viengungišku gyvenimu. Paprastai „palydų“ vakare būna daugiau svečių, o vestuvėse dalyvauja siauras giminaičių ratas. „Palydų“ vakarą jaunoji vilki šviesią šventinę suknelę, bet ne vestuvinę, jaunasis — tamsų kostiumą.

„Palydos" arba viengungiška vakaronė ir mūsų laikais rengiama skirtingai. Pavyzdžiui, vokiečiai laikosi tokios tradicijos: tokį vakarą (Polterabend) rengia jaunosios tėvai, ir dalyvauja jame jaunasis su jaunąja. Rusai ir anglai daro kitaip: kiekviena pusė svečius kviečiasi atskirai; jaunasis šį vakarą leidžia su savo nevedusiais draugais (vadinamasis rusų „malčišnik"), o jaunoji — su savo netekėjusiomis draugėmis („devičnik"). Anglai šį vakarą vadina „farewell party".

Kvietimai į vestuves išsiuntinėjami iš anksto. Jei kurie kviestųjų negalės dalyvauti vestuvėse, turi neatidėliodami apie tai pranešti, atsiprašyti ir padėkoti už kvietimą, o vestuvių dieną būtinai pasiųsti sveikinimą.

Jaunavedžiams prie šventinio stalo skiriama garbingiausia vieta. Sėdama, kaip ir per sužadėtuves. Jei tėvų prie stalo nėra, šalia jaunavedžių poros sodinami seniausi giminaičiai arba garbingi svečiai. Prie šventinio stalo jauniesiems sakomos sveikinimo kalbos, stovint skelbiami tostai ir skaitomos sveikinimo kalbos. Po tostų jaunavedžiai pradeda šokius. Po to jaunasis šoka su uošve ir savo motina, o jaunoji — su šešuru, paskui su savo tėvu. Vėliau jaunavedžiai šoka ir su kitais svečiais. Senovėje pačiame iškilmių įkarštyje jaunieji suburdavo vestuvinį ratelį. Jaunoji, užrištomis akimis vaikščiodama ratelio viduryje, kuriai nors iš merginų paduodavo savo vainiką, o jaunasis atiduodavo vienam iš vaikinų savo galvos apdangalą. Šis linksmas žaidimas turėjo išpranašauti sekančias vestuves. Iškilmės gali tęstis iki ryto.

Pas tuos, kurie nedalyvavo vestuvėse, bet pasveikino ir atsiuntė dovaną, einama dėkingumo vizito, o jei jie gyvena toli, tuoj po vestuvių siunčiamas padėkos laiškas.

Sutuoktuvių žiedai

Jau gerokai prieš mūsų erą žydai ir stabmeldžiai santuokos simboliu laikė sutuoktuvių žiedą. Bažnyčia vėliau jį pavertė jungtuvių prie altoriaus simboliu. Ir mūsų laikais daugelis nešioja ant piršto aukso žiedą, kaip vyro ir žmonos ištikimybės ir vedybinių ryšių simbolį. Priimta, kad žiedais rūpintųsi jaunikis. Vidinėje pusėje išgraviruojami vardai arba inicialai ir jungtuvių data. Ant jaunosios žiedo — jaunojo vardas, ant jaunojo žiedo — jaunosios vardas. Po sužadėtuvių daugelis nešioja žiedą ant kairiosios rankos bevardžio piršto. Jei jaunikis turi galimybę, gali dovanoti sužadėtinei sutuoktuvių žiedą su akute. Jo vidinėje pusėje taip pat išgraviruojamas jaunojo vardas. Žiedą savo išrinktajai pats ir užmauna. Po jungtuvių žiedas be akutės nuo kairiosios rankos nuimamas ir nešiojamas ant dešiniosios. Jei jaunikis žiedus įgyja jungtuvių dienai, juos užmauna santuoką registruojąs pareigūnas arba pats jaunasis. Žiedas pirma užmaunamas jaunajai, paskui jaunajam. Kai nuotaka su pirštinėmis, nuo dešinės rankos pirštinę nusimauna.

Našliai savo žiedą ir mirusio vyro (žmonos) žiedą nešioja ant kairės rankos, išsiskyrusieji — taip pat ant kairės, tačiau tik savo.

Sidabrinės ir auksinės vestuvės. Santarvėje gyvenantys sutuoktiniai paprastai švenčia savo vedybų metines, įteikia vienas kitam dovanų. Vedybų dešimties metų sukaktis — rožinės vestuvės — paminimos iškilmingiau. Dvidešimtpenkmetis — sidabrinės vestuvės— laikomas didele švente, moteris vilki specialiai tai progai siūtą sidabro spalvos drabužį, vyras — tamsų kostiumą. Šioms iškilmėms ypatingą džiugesį teikia svečiai, prieš 25 metus dalyvavę pačiose jubiliatų vestuvėse.

Ne kiekvienam lemta išgyventi kartu 50 metų. Bet jei pavyko,— iš tikrųjų didelė laimė. Kai leidžia „auksinės poros" sveikata, jubiliejus švenčiamas ypač iškilmingai. Ir vis dėlto tokiose iškilmėse nereikėtų pamiršti, jog jubiliatai jau garbingo amžiaus.