Namų šeimininkai

Yra žmonių, su malonumu priimančių svečius, bet yra ir tokių, kuriems svečiai — tik vargas ir nereikalingas laiko gaišinimas.

Šiaurės kraštų gyventojų senieji papročiai reikalavo, kad šeimininkas bet kokį keliauninką, net ir nepažįstamą, sutiktų prie savo namų durų. Sveikindamas jis siūlydavo specialaus gėrimo ir, tik svečiui įėjus ir atsisėdus prie besikūrenančio židinio, klausdavo, kur šis keliauja ir kokie jo ketinimai. Tik po tam tikrų mandagumo klausimų buvo galima teirautis keleivį, kas jis.

Dabar mes tokio svetingumo nesitikime. Tačiau senųjų papročių priminimas anaiptol nepakenks mūsų amžininkams, ypač tiems, kurie moko savo vaikus meluoti: „Mamos (tėčio) nėra namuose". Priimti svečią, nors kelioms minutėms, gali kiekvienas. Įleisti žmogų į kambarį, pasiūlyti atsisėsti ir persimesti su juo keliais žodžiais — daug laiko neatima. O jei laiko iš tiesų visai neturima, galima atsiprašyti ir paaiškinti, jog vėluojate pas gydytoją, į teatrą ir t. t. Mandagus žmogus, taip atsiprašęs, pareiškia viltį, kad kitą kartą pavyks pasišnekėti ilgiau. Įsižeisti tokiais atvejais neprotinga, nes, kai nesi suderinęs su šeimininku savo atėjimo laiko, visada gali tikėtis rasti jį užsiėmusį.

Svetingumas reikalauja, kad šeimininkas svečiui būtų paslaugus. Negalima versti jo vieno ilgai laukti kambaryje. Išimtiniais atvejais svečiui pasiūlomas žurnalas ar laikraštis. Jei suskamba telefonas ar šeimininkas kviečiamas valandėlei išeiti, reikia svečią atsiprašyti. Pokalbis telefonu neužtęsiamas. Kai svečio akivaizdoje gaunama telegrama ar laiškas, prašoma jo leidimo perskaityti. Ilgas laiškas, greito perskaitymo nereikalaujantis, atidedamas į šalį. Svečias sodinamas į patogiausią vietą, vaišinamas. Kai užeinama trumpam, stalas nedengiamas. Galima pasiūlyti vaisių, uogų ar saldumynų, puodelį kavos, arbatos, naminio gaivinančio gėrimo arba taurę vyno.