Vizitas pas ligonį

Lankydami susirgusį artimą pažįstamą, reiškiame jam savo užuojautą ir pakeliame jo nuotaiką. Tačiau lankoma tik tada, kai šitai leidžia gydymo režimas.

Seniai žinoma, jog pasveikimas dažnai labai priklauso nuo ligonio psichinės būsenos. Kiekvienas ligonis, draugų ir bendradarbių užmirštas, jaučiasi vienišas ir nelaimingas. Tokia psichinė būsena intensyvina ligą. Todėl ligoniu turi rūpintis ne tik artimieji, bet ir bendradarbiai. Pakanka, kad kolektyvo vardu ligonį aplankytų vienas ar keli darbuotojai. Kai gydytojai lankyti neleidžia, stengiamasi sužinoti apie ligonio sveikatą ir prašoma perduoti jam linkėjimų. Ligonių lankymo laiką nustato ligoninės režimas. Jeigu leidžiama, lankytojai atneša (ar atsiunčia) vaisių ir saldumynų, gėlių. Gėlės neturi būti stipraus kvapo. Negalima nešti gėlių su vazonėliais, nes su žeme gali patekti infekcija. Kalbantis su ligoniu, reikia būti labai taktiškam, nekalbėti to, kas gali jį sujaudinti, sukelti nerimą. Pokalbis turi kelti ligonio nuotaiką. Ligoniai paprastai kalba apie savo ligą, skausmus. Taktiškas žmogus labai atidžiai ir dėmesingai visa tai išklauso, pats teiraujasi. Pasitaiko, kad ligonis nepatikliai žiūri į jį gydantį gydytoją. Kiekvieno protingo žmogaus pareiga įteigti ligoniui pasitikėjimą žmonėmis, kuriems patikėta jo sveikata, nes sveikimas priklauso ir nuo ligonio psichinės būsenos. Kad ligonis nepavargtų, pas jį būnama trumpai. Negalima sėsti ant lovos. Kai lankymo metu prie ligonio prieina gydytojas ar medicinos sesuo, reikia pasitraukti į šalį.

Ligonis pasveikęs padėkoja jį lankiusiems už parodytą dėmesį.

Pas mus nėra paplitę užuojautos vizitai. Lankomi tik labai artimi giminaičiai ir draugai, kai juos ištinka nelaimė. Gėlių nenešama, siūlomasi pagelbėti. Užuojauta, pareikšta telefonu, atrodo labai formaliai, todėl priimta aplankyti asmeniškai. Artimas draugas gali tuoj pat nueiti pareikšti savo užuojautos, tolimesnis tai daro vėliau. Suprantama, kad toks vizitas iš lankančiojo reikalauja didelio takto. Reikia žinoti, ar iš viso tas apsilankymas pageidaujamas. Žinant, kad nelaimės ištiktas žmogus labiau linkęs pabūti vienas, vizitas reikštų įkyrumą. Po nelaimės praėjus tam tikram laikui, nenorint suteikti žmogui skausmo, stengiamasi jos neprisiminti. Nuoširdus rankos paspaudimas gali reikšti daugiau, negu srautas paguodos žodžių.

Tas, kam asmeniškai pranešta apie laidotuves, būtinai turi jose dalyvauti. Kai tokios galimybės nėra, siunčiamas užuojautos laiškas, jame atsiprašoma ir paaiškinamos nedalyvavimo priežastys.

Dėkingumo vizitas galimas netgi tada, kai su žmogumi nesate asmeniškai pažįstamas, bet už ką nors jaučiate jam dėkingumą. Neturint galimybės nueiti, siunčiamas atitinkamas padėkos laiškas.