Kaip supažindinti?

Paprastai susipažinimui reikalingas tarpininkas. Juo būna bendras pažįstamas, kuris, esant reikalui, supažindina savo iniciatyva. Jeigu jis to nedaro, į jį kreipiamasi ir prašoma, kad jis jus pristatytų kitiems. Tarpininkas maloniu balsu pasako (su atitinkamu gestu) supažindinamųjų vardus, ištardamas juos aiškiai ir tiksliai. Supažindinant laikomasi šios taisyklės: jaunesnis pristatomas vyresniam, vyras — moteriai, pavaldinys — viršininkui. Pagyvenusiam vyriškiui pristatoma mergina ar jauna moteris. Pristatantysis pirma pasako jaunesnio pavardę, po to vyresnio, pirma vyro pavardę, po to moters, pirma pavaldinio, po to viršininko.

Jaunuolis gerbiamam, suaugusiam žmogui paprastai pristatomas klausiamąja forma, pavyzdžiui: „Gerbiamas profesoriau, ar leisite jums pristatyti studentą Antanaitį?" arba „Drauge ministre, ar galima jums pristatyti jauną inžinierių Kaziūną?" Profesoriaus ir ministro pavardė nesakoma, manant, jog pristatomasis ją žino.

Anksčiau buvo paprotys nesakyti moters pavardės, kai jai pristatydavo vyriškį. Dabar taip daroma tik tada, kai pagyvenusiai moteriai pristatomas jaunuolis.

Vyras pristatomas moteriai, prieš tai paklausus jos sutikimo: „Drauge Juozaitiene, ar leisite jums pristatyti draugą Kubilių?"

Ar visada ir be išimčių vyras pristatomas moteriai? Ne, ne visada. Savo žmoną vyras pristato pažįstamam (jeigu šis nėra žymiai jaunesnis už ją): „Mano žmona — draugas Kubilius". Paprastai pirma pristatomas artimas giminaitis, paskui pažįstamas.

Šeimos nariai pristatomi, nesakant pavardės, pavyzdžiui, „mano žmona", „mano sesuo" ar „mano brolis". Kai pristatantysis turi dar daugiau brolių ar seserų, aiškumo dėlei galima pridėti ir vardus: „Mano brolis Antanas". Kai šeimos narys turi kitokią pavardę, pasakoma ir ji. Pavyzdžiui, drg. Karkliūnas pristato savo žmoną, turinčią kitokią pavardę: „Mano žmona Saulė Juodytė" arba „Mano sesuo Rūta Kairienė", arba „Mano brolis Algis Paragys" ir po to sakoma pažįstamojo vardas ir pavardė. Tėvai savo vaikus pristato paprastai: „Mano (mūsų) sūnus (duktė)". Žinoma, jeigu sūnus ar dukra turi ne jūsų pavardę, pridedama ir ji.

Sesuo, žmona, o ypač tėvas ir motina nepristatinėjami daug už juos jaunesniems asmenims. Tokiais atvejais laikomasi pagrindinės taisyklės, t. y. jaunesni pristatomi vyresniems.

Šeimininkė, sutikdama svečius, supažindina juos vieną su kitu. Už šeimininkę tai gali daryti šeimininkas. O jei reikiamu momentu nėra ir jo, šių pareigų imasi artimiausias jų giminaitis ar draugas. Tas, kurį šeimininkai pamiršo pristatyti, jiems tai primena arba prašo pabūti tarpininku bendrą pažįstamą. Blogiausiu atveju jis prisistato pats.

Kai į svečius ateinama su savo pažįstamu (tai leistina, tik iš anksto susitarus su šeimininkais), pirmiausia jis pristatomas šeimininkei ir šeimininkui.

Didelėje draugijoje, kur susirinkusieji jau susibūrę į grupes, atėjusis pristatomas tik arčiau stovintiems, o pažintis su kitais bus jo paties rūpestis.

Kai jau sėdima prie stalo ir ateina pavėlavęs svečias, šeimininkas, pakilęs sutikti, sodina jį ir, nenorėdamas kitų trukdyti, supažindina tik su užstalės kaimynais (jei svečių daug). Kai svečius priima jaunuolis — vaikinas ar mergina,— privalo juos pristatyti savo tėvams, kuomet šie pasirodo jų svečių tarpe.

Pristatant ir supažindinant, ypač per priėmimą, dažnai praverčia keli svečią apibūdinantys žodžiai, pavyzdžiui: „Draugas Stasiūnas, kaip ir jūs, drauge Naujokai,— didelis teatro mėgėjas". Taip ką tik susipažinusiems duodama pirmojo pokalbio tema. Ypač tokių rekomendacijų reikalingi drovūs ir nekalbūs žmonės. Po to šeimininkas gali kreiptis į naujai atėjusius ar kitus svečius.