Kaip sveikintis?

Visų pirma — sveikinamajam žiūrima į akis ir tai daroma draugiškai ir širdingai, o ne iššaukiančiai ar išdidžiai.

Vyras sveikinasi truputį nusilenkdamas, moteris — lengvai palenkdama galvą. Jaunuoliai, sveikindamiesi su vyresniais, gerbiamais žmonėmis, nusilenkia žemiau.

Į mandagų, draugišką sveikinimą atsakoma taip pat. Su artimai pažįstamu ar draugu, savaime aišku, sveikinamasi nuoširdžiau ir šilčiau, negu su mažai pažįstamu žmogumi.

Sveikinamasi šiais žodžiais: „sveiki", „sveikas" arba, atsižvelgiant į paros laiką,—„labas rytas", „laba diena", „labas vakaras" ir t. t. Sveikinimą reikia ištarti tiksliai, aiškiai.

Artimesnius pažįstamus galima sveikinti pavarde: „Laba diena, drauge Petraiti". Familiariau —„sveikas, Vytai" ar „iki pasimatymo, Egle"— gali sau leisti tik draugai.

Sveikinimasis niekada neturi būti triukšmingas, nesantūrus. Netgi geriausiam draugui negalima mojuoti ranka ar skrybėle ir šaukti per gatvę „sveikas, seni" ir pan. Sveikinantis nereikia vartoti žargoninių ar iškraipytų žodelyčių, pavyzdžiui: „sveikutis", „čiau", „saliut", „iki" ir kt. Paprastai sveikinamasi su priešais ateinančiu už kelių žingsnių (trijų keturių) iki susigretinimo. Judrioje miesto gatvėje šį atstumą nulemia aplinkybės.