Būsiu tėvas: tėvo vaidmuo

Vyras gali įvairiai reaguoti | žmonos nėštumą. Jam atsiranda noras saugoti žmoną, jis dar labiau didžiuojasi ja ir savo vyrišku brandumu (visi vyrai daugiau ar mažiau sielojasi, ar turi šią savybę). Be to, jis taip pat su džiaugsmu laukia gimstant kūdikio. Tačiau širdyje vyras jaučiasi nereikalingas, panašiai kaip jaučiasi atstumtas mažas berniukas, kai sužino, jog šeimoje greitai atsiras naujas vaikas. Išoriškai šis slaptas nereikalingumo jausmas pasireiškia tuo, kad žmona pradeda jam niekuo neįtikti, jis stengiasi kuo daugiau laiko praleisti ne namuose, merginasi kitoms moterims. Tuo būdu žmona netenka vyro paramos kaip tik tada, kai jos labiausiai jai reikia; juk ji pradeda naują, nežinomą savo gyvenimą etapą.

Vyras jaučiasi ypač vienišas ir nereikalingas, kai žmona yra gimdymo namuose. Jis gražiai palydi žmoną ten, kur ja rūpinsis kiti, o pats lieka visai vienas ir neturi po darbo ką veikti. Jam telieka arba sėdėti gimdymo namų priimamajame, kas minutę klausiant apie žmonos būklę, arba eiti į savo nykų tuščią butą. Tokiu metu kai kurie vyrai gali tiesiog pasigerti. Darbo draugai „užima" būsimą tėvą — pajuokauja su juo ar pasišaipo iš jo.

Būdama gimdymo namuose ir paskui, kai vyras parsiveža ją su kūdikiu namo, žmona rūpinasi tik kūdikiu, o vyrui tenka nešiko vaidmuo. Nenoriu pasakyti, kad daugiausia dėmesio turi būti skiriama tėvui, jis to ir nelaukia. Aš tik aiškinu, kodėl tėvas jaučiasi nereikalingas^

Ką galėtų padėti tėvas pirmosiomis savaitėmis? Nieko stebėtino, kad tėvo jausmai žmonai ir kūdikiui įvairiais laikotarpiais— žmonos nėštumo metu, jai būnant gimdymo namuose, ir paskui, jai kartu su naujagimiu grįžus namo, būna skirtingi.

Tačiau vyras turi prisiminti, kad jo žmonai kur kas sunkiau, negu jam. Ji gimdė, o tai tolygu operacijai, jos organizme vyko dideli fiziologiniai kitimai. Kūdikis iš jos reikalauja milžiniškos nervinės bei fizinės įtampos. Stai kodėl tuo metu moteriai ypač reikia vyro paramos bei švelnumo. Kad ji galėtų savo kūdikiui daugiau duoti dvasinės šilumos, pati turi gauti iš savo vyro daugiau paramos, negu visada. Iš dalies tai pagalba namų ruošoje ir kūdikio priežiūra, bet dar svarbesnė yra moralinė parama — susivaldymas, supratimas, švelnumas, mokėjimas įvertinti žmonos triūsą. Žmona labai dažnai būna nuvargusi ir kartais negali būti savo vyrui švelni, neįvertina jo gerų norų padėti jai. Ji, galimas daiktas, dažnai skųsis, bet jeigu vyras supras, kaip šiuo laikotarpiu žmonai reikalinga jo meilė bei parama, jis kuo galėdamas stengsis jai padėti.

Tėvas ir jo vaikas. Daugelis vyrų yra įsitikiną, kad kūdikį prižiūrėti — ne vyriškas darbas. Tai neteisinga pažiūra. Galima vienu laiku būti ir švelniu tėvu, ir tikru vyru.

Yra žinoma, kad jeigu tėvas artimai bei draugiškai bendrauja su vaiku, geriau formuojasi vaiko charakteris ir visas tolesnis jo gyvenimas. Todėl geriau, jeigu vyras iš pat pradžių pasistengs tapti tikru tėvu, mokydamasis šio sudėtingo meno kartu su žmona. Kai kuriuose miestuose organizuojami tėvams kursai, kuriuose prityrę gydytojai moko, kaip prižiūrėti kūdikį. Jeigu pirmuosius dvejus metus tėvas visus rūpesčius, susijusius su vaiku, paliks žmonai, ji ir paskui spręs visus svarbiausius su vaiku susijusius klausimus. Vėliau tėvui bus žymiai sunkiau atsikovoti savo teises ir pradėti eiti tėviškas pareigas.

Nesvarbu, kiek kartų tėvas pamaitins ar pervystys vaiką, bet jis tai būtinai retkarčiais turi daryti. Pavyzdžiui, tėvas gali vaiką maitinti naktį (iš buteliuko) pirmąsias savaites, kai motina dar labai silpna, arba sekmadienį išskalbti vystyklus. Tėvas gali reguliariai su vaiku vaikščioti į vaikų konsultaciją. Tėvas gali padėti ir visuose kituose reikaluose. Žinoma, pasitaiko tėvų, kuriems net plaukai pasišiaušia vien tik pagalvojus, kad reikės prižiūrėti vaiką. Nedaug ką laimėsite, jeigu imsite juos versti. Tokie tėvai veikiausiai paskui labai pradės mylėti savo vaikus, „kai jie bus labiau panašūs į žmones". Be to, daugelis tėvų tiesiog varžosi prižiūrėti kūdikį, ir juos reikia padrąsinti.