Vaikas bijo žmonių

Kaip vaikas elgiasi su nepažįstamais žmonėmis. Iš to, kaip vaikas reaguoja į nepažįstamus žmones, galite spręsti apie jo vystymąsi. Štai kaip jis elgiasi pas gydytoją. Dviejų mėnesių kūdikis į gydytoją beveik nekreipia dėmesio. Gulėdamas ant stalo, jis per gydytojo petį žiūri į savo mamą. Apžiūrinėti trijų mėnesių kūdikį — vienas malonumas. Kai gydytojas šypsosi ir kalbina jį, jis irgi šypsosi ir visas spurda iš džiaugsmo. Penkių mėnesių kūdikis jau elgiasi kitaip. Pamatęs nepažįstamą veidą, nutyla,- tarytum sustingsta, visu kūnu įsitempia ir keletą sekundžių atsidėjęs įtariai stebi nepažįstamąjį; paskui pradeda tankiai kvėpuoti, jo smakriukas ima virpėti, ir pagaliau jis pratrūksta riksmu. Kartais vaikas taip susijaudina, kad dar ilgai verkia, net ir išėjus iš gydytojo kabineto. Šio amžiaus vaikas lengvai išsigąsta visko, kas svetima. Jis gali išsigąsti net savo tėvo. Galbūt, šiame amžiuje jis jau pakankamai protingas ir gali atskirti savus nuo svetimų. Jeigu vaikas bijo svetimų žmonių ir nepažįstamų vietų, geriau pasaugokite jį nuo nereikalingo jaudinimosi. Paprašykite nepažįstamus žmones laikytis atokiau, kol vaikas su jais apsipras, ypač ne namie. O prie tėvo jis greit pripras.

Kai kurie vaikai, net baigiantis pirmiesiems metams, būna gana abejingi nepažįstamiems žmonėms. Jie labiau domisi įvairiais daiktais ir naujomis veiklos sritimis, negu nepažįstamais žmonėmis. Bet metinukas visai pasikeičia. Man atrodo, pats „įtariausias" amžius — tai 13 mėnesių. Kai gydytojas bando apžiūrėti 13 mėnesių vaiką, jis pašoka ir bando nuropoti nuo stalo ant motinos kelių, rauda ir slepia veidą prie mamos krūtinės, tarsi mažas strausiukas. Piktai žvilgčioja iš padilbų į gydytoją. Bet iš karto nurimsta, kai tik gydytojas baigia jį apžiūrėti. Po kelių minučių jis gali susidomėjęs žvalgytis po gydytojo kabinetą ir netgi susidraugauti su pačiu „piktadariu gydytoju".