Vaiko auklėjimas nuo 1 metų

Vaiką lengva išblaškyti — tai labai patogu. Vienerių metų vaikas stengiasi pažinti visą pasaulį iš karto, ir jam nesvarbu, nuo ko pradėti. Nors labai susižavėjęs raktais, jis pames juos, kai tik paduosite kiaušinių plakiklį. Protingi tėvai naudojasi vaiko gebėjimu greitai atitrūkti ir nukreipia jį norima linkme.

 Kaip sutvarkyti aplinką, pradėjus vaikui vaikščioti. Kai pasakai motinai, kad vaikas „išaugo" maniežą ir kad jį reikia leisti ant grindų, ji dažnai nusiminusi atsako: „Bet juk jis gali susižeisti, be to, apvers visą namą aukštyn kojom". Anksčiau ar vėliau — jeigu ne 10, tai pagaliau kai sulauks 15 mėnesių ir pradės vaikščioti, vis tiek jį reikės leisti ant grindų. O penkiolikos mėnesių vaiką išsaugoti taip pat sunku, kaip ir dešimties. Bet kokio amžiaus vaiką paleidusios į laisvę, vis tiek turėsite pertvarkyti namus. Todėl geriau tai padaryti laiku.

Kaip apsaugoti vienerių metų vaiką nuo nelaimingų atsitikimų arba bent jau nuo jo apsaugoti baldus ir kitus daiktus? Pirma, reikia taip sutvarkyti aplinką, kad jis galėtų žaisti su dauguma daiktų, kuriuos pasiekia. Tada bute liks tik ketvirtis neliečiamų daiktų. Bet jeigu jūs bandysite uždrausti vaikui liesti tris ketvirčius visų daiktų, tai bus blogai abiem. Jeigu turės ką veikti, jam nelabai rūpės kiti daiktai, kurių negalima liesti. Praktiškai jums reikės paslėpti visas dūžtančias pelenines, vazas ir įvairias puošmenas nuo žemų staliukų, o vietoj jų padėti senus žurnalus. Knygas į lentynas sukiškite taip ankštai, kad jis negalėtų jų ištraukti. Virtuvėje į apatines lentynas sudėkite puodus ir keptuves, o porcelianinius indus ir produktus — į viršutines, kad vaikas negalėtų jų pasiekti. Viena motina į apatinius rašomojo stalo stalčius sukrovė senus rūbus, žaisliukus ir kitus įdomius daiktus, kad vaikas galėtų tyrinėti juos kiek širdis geidžia, o paskui viską sudėtų atgal.

Kaip išmokyti vaiką neliesti to, kas negalima. Tai pagrindinė problema, vaikui sulaukus vienerių dvejų metų. Kiekvienuose namuose yra daiktų, kurių vaikui negalima liesti. Ant stalų stovi lempos, ir jų laidų negalima tampyti. Jis neturi vartyti stalų, neliesti karštos plytos arba įjungti dujų, nelįsti pro langą.

Iš pradžių maža pasakyti: „Negalima!". Vienu žodžiu „negalima" jūs vaiko nesutramdysite, bent jau iš pradžių. Netgi vėliau svarbu bus jūsų tonas ir ar dažnai šis žodis kartojamas, ar jūs iš tikrųjų draudžiate, ar sakote „negalima" tik iš įpratimo. Negalima pasikliauti šiuo žodžiu tol, kol vaikas savo patyrimu nesuvokia, ką tai reiškia, be to, svarbu, kaip jūs elgiatės, kai jis neklauso. Nešaukite jam „negalima!" perspėjančiu tonu iš gretimo kambario. Tada jūs leidžiate jam pasirinkti. Jis tarsi svarsto: „Arba aš paklausysiu ir būsiu bailys, arba būsiu suaugęs ir padarysiu, kaip noriu". Atsiminkite, kad vaiko prigimtis skatina jį viską išbandyti ir prieštarauti nurodymams.

Tikriausiai jis ir toliau darys savaip, šnairomis žiūrėdamas, ar jūs pykstate, ar ne. Kai tik vaikas pabando padaryti ką nors neleistina, kur kas protingiau yra greitai prie jo prieiti ir nuvesti į kitą kambario pusę. Tokiu būdu jūs pasakysite „negalima" ir čia pat pademonstruosite, ką tai reiškia. Tuojau pat duokite vaikui žurnalą, tuščią saldainių dėžutę ar kitą nepavojingą ir įdomų daiktą. Tik nekiškite nušiurusį, seniai jam nusibodusį barškutį.

Bet, sakykime, po kelių minučių vaikas vėl imasi savo. Vėl tučtuojau atitraukite jo dėmesį. Veikite ryžtingai ir linksmai. Pasėdėkite su juo vieną kitą minutę, parodykite jam, kaip galima žaisti su nauju žaisliuku. Jeigu reikia, paslėpkite draudžiamą daiktą, kurį jis bando imti, arba išveskite vaiką iš kambario. Šitaip taktiškai, bet tvirtai duosite jam suprasti, kad esate visiškai įsitikinusi, jog su tuo daiktu žaisti negalima.

Nesileiskite į ginčus, neskelbkite ultimatumų, nešaudykite rūsčiais žvilgsniais ir nepykite. Taip jūs vargu ar ką laimėsite, o vaikas dar labiau užsispirs.

Jūs galite sakyti: „Bet jis niekuomet nesupras, ką galima daryti ir ko ne, jeigu aš jo nemokysiu". Nesijaudinkite, vaikas supras. Jam žymiai lengviau įsisavinti pamoką, išdėstytą tvirtu, „suprantamu" tonu. Piktai grūmodamos pirštu iš kito kambario galo vaikui, kuris dar nesuprato, kad „Negalima" iš tikrųjų reiškia „Negalima", tik paskatinsite jį neklausyti.

Ne geriau pasielgsite, jeigu akis į akį pasistačiusios smarkiai išbarsite. Mat, jis dar nemoka pasiaiškinti arba paprasčiausiai išsiblaškyti kuo nors kitu. Jis turės silpnadvasiškai pasiduoti arba mesti jums iššūkį.

Atsimenu, viena mano pažįstama skundėsi savo pusantrų metų dukra, vadino ją kaprizinga. Tuo momentu mergaitė įėjo į kambarį. Motina piktai tarė: „Nedrįsk eiti prie radijo". Mergytė nė negalvojo apie radiją, bet motina priminė jį, ir mergaitė tuoj pat pasisuko ir lėtai nuėjo prie radijo. Motina kiekvieną kartą labai širdo, kai jos vaikai pradėdavo elgtis savarankiškai. Ji baiminosi, kad negalės jų suvaldyti. Nepasitikėdama savimi, ji įžiūrėjo problemas ten, kur jų nebuvo. Analogiškai jaučiasi neįgudęs dviratininkas, kuris toli kelyje pamato akmenį. Susijaudinęs jis važiuoja tiesiai ant to akmens.

Jeigu jūsų vaikas artinasi prie karštos viryklės, jūs ramiai nesėdėsite ir nešauksite jam iš tolo: „Negalima!" Aišku, pašoksite ir atitrauksite jį. Tai natūralus būdas sustabdyti vaiką, norint iš tikrųjų jį sutramdyti, o ne paprasčiausiai rodyti savo charakterį.

Neskubėkite ir veikite ryžtingai. Motina vedasi vaiką į parduotuvę. Jis neina ramiai visą kelią nuo parduotuvės iki namų, bet šokuoja šaligatviu, šokinėja ant laiptų visų namų, pro kuriuos jie eina. Kuo daugiau motina jį šaukia, tuo labiau jis delsia. Kai motina pradeda pykti, jis perbėga į priešingą pusę. Ji pyksta, kad vaikas nepaklusnus. Bet taip nėra, nors toks jis gali pasidaryti. Tokio amžiaus vaikas negali atsiminti pasivaikščiojimo tikslo, t. y. parduotuvės. Jo prigimtis verčia jį tyrinėti viską, kas pasitaiko kelyje. Kiekvienu šūktelėjimu motina primena, kad jis turi ginti savo savarankiškumą. O ką daryti motinai? Skubant į parduotuvę, vaiką geriau vežtis vežimėlyje. Bet jeigu kelionė į parduotuvę buvo kaip pasivaikščiojimas, tai skirkite tam 4 kartus daugiau laiko, negu jo reikėtų einant vienai, ir leiskite vaikui viską tyrinėti. Jeigu motina labai lėtai eis, vaikas kartkartėmis užsigeis ją pavyti.

Būna ir kitokių sunkumų. Laikas eiti namo valgyti, o mažylis pasinėręs į žaidimą su smėliu. Jeigu ištarsite: „Laikas namo" tokiu tonu, tarsi sakytumėte: „Užteks šito malonumo", tai vaikas pradės priešintis. Tačiau linksmai pasiūlius: „Eime, pašokinėsime laiptais", jis greičiausiai pats norės eiti su jumis. Bet, sakykime, jis pavargo, kaprizijasi, ir jūs niekaip negalite parvilioti jo namo. Vaikas spyriojasi ir elgiasi tiesiog negražiai. Tada imkite jį ant rankų ir be kalbų neškite namo, net jeigu jis spiegia ir spardosi kaip paršiukas. Nutaisykite rimtą miną, tarsi sakydama: „Aš žinau, kad pavargai ir pyksti, bet nieko nepadarysi, reikia eiti namo". Nesibarkite, jis vis tiek nesupras, kad yra neteisus. Nesiginčykite su juo, vis tiek jo neperkalbėsite, tik susinervinsite. Mažas vaikas, kuris, jausdamasis nelaimingas, labai kaprizinasi, greičiau visiškai nusiramina, kai jaučia, jog motina vis tiek pasielgs taip, kaip jai reikia.

Kai vaikas mėto žaislus. Vienerių metų vaikas išmoko tyčia numesti daiktus ant grindų. Jis labai atsidėjęs meta ant grindų maistą, sėdėdamas už stalo, arba vieną po kito žaislus iš lovutės, o paskui verkia, nes nori jais žaisti. Susierzinusi motina gali pamanyti, kad vaikas tyčia šaiposi iš jos. Bet jis negalvoja apie motiną — jam taip patinka naujas žaidimas, kad jis nori taip žaisti visą dieną, kaip vėliau norės kiaurą dieną važinėtis savo nauju dviračiu. Jeigu jūs iš karto pakelsite numestą daiktą, jis pamanys, kad tai dviejų žaidimas ir dar labiau džiaugsis. Todėl geriau tuojau pat nerinkti jo numestų daiktų. Paleiskite vaiką ant grindų, kai jis pradės šitaip žaisti. Jo mėgstamus žaisliukus pririškite prie lovutės 30 cm ilgio virvute (ilgesne vaikas gali pats susinarplioti). Taip pat pririškite keletą žaisliukų prie vežimėlio. Jums, žinoma, nepatinka, kad jis mėto ant grindų maistą. Bet vargu ar jis taip darys neprivalgęs. Surinkite išmėtytą maistą ir tuoj pat paleiskite vaiką ant grindų. Pykčiu nieko nelaimėsite, tik nusivilsite.